1 įrašas.Meilės fanatikė

Visą naktį lijo, tad nenuostabu, jog ir ryte dar šiek tiek krapnojo. Jau atsibudusi supratau, jog šiandien manęs laukia siaubinga diena. Pirma, vis dar lijo. Antra, šiandien mama pasiėmė laisvą dieną; kadangi mama turi savaitėje tik vieną laisvą dieną, per kurią visą savo gyvenimą tik tvarkausi, šią savaitę tokias dienas turėsiu dvi. Trečia, baigėsi telefono sąskaita. Ketvirta, jaučiu mane užpuolė moteriškieji reikaliukai. Ir penkta, jau girdžiu kaip mama, patenkintu balsu liepia keltis iš lovos, spėju mintyse jau turėdama savo šiandienos darbų sąrašą man.

Apsirengiau savo mylimąjį, per Kalėdas gautą, šviesiai melsvą chalatą ir nupėdinau iki tualeto. Taip, aš buvau teisi, ketvirtoji mano siaubingos dienos priežastis tikrai nepasivaideno. Nutariau palįsti po karštu dušu ir bent jau taip nuplauti ir sušildyti savo siaubingai susiklosčiusią dieną. Nulipau į virtuvę, ačiū Dievui - čia mamos dar nebuvo. Greitai sukimšau vakarykščius, pačios keptus, beskonius blynus; geresnio maisto šiandien nerasi, ne, ne tik nerasi, tiesiog jo apskritai nėra - šaldytuvas tuščias. Kadangi mama buvo išvažiavusi dėl darbo reikalų kelioms dienoms į Vokietiją, o tėtis tik labai retais atvejais užsuka į maisto prekių parduotuves dėl darbo įmonėje. Taigi, suprasdama, jog man nebeliko daug laiko iki tol kol čia pasirodys mama, užbėgau iki antro aukšto. Tiksliau sakant, bandžiau, mama jau ėjo iš savo kambario:

- Labas rytas, ko čia lakstai?, - ganėtinai linksmai pradėjo mūsų pokalbį mama. Supratau, jog manęs, jau čia pat, laukia juodasis šiandienos darbelių sąrašas.

- Labas, ai nieko, - bandydama nuslėpti savo beviltišką bėgimą nuo jos sumurmėjau.

- Šiandien neblogas oras, - nesistebiu mano mamai visuomet patiko šaltesnis oras bei žiema. - Nuravėk šiandien jurgynus, - o ką aš sakiau, - dabar puikus metas, žemė po lietaus minkšta, pati eičiau, bet turiu sutvarkyti keletą reikalų darbe. - Net neklausinėjau apie jos darbą laisvadieniais, vos tik kas ne taip darbe ji iškart puola ten, mat be jos ten viskas subyrėtų. Nuėjau prie balkono lango - apžiūrėti savo būsimo prakaito kaltininkus.

- Čia tik pusvalandžio darbelis, Viktorija, be to grynas oras kaip tik tau, sėdi visada namuose, - pridėjo ji. Nekenčiau kai ji kreipėsi į mane pilnu vardu.

- Mhm, - bandžiau rodyti savo nusivylimą, nenorą, šiame išraiškingame savo atsakyme, bet mama gavusi mano sutikimą, tiesiog ėjo virtuvės link. Nežinau kas mane vijo, bet ėjau paskui ją, ir žinodama, jog netrukus pasigailėsiu, vis tiek ją sekiau. Nusileidom į virtuvę, mama atidarė šaldytuvo duris, o tuo tarpu aš prisėdau ant gelsvos, vienos iš naujųjų kėdžių, kurias mama su tėčiu nupirko kai svečiavosi Rygoje.

- Žinai ką, po darbo važiuosiu į parduotuvę, matau be manęs niekas šaldytuvo nepripildys, o tu išnešk šiukšles. - ne, nu kodėl, kodėl man? Kodėl šiandien, kai mano pilvas išsipūtęs, lyg balionas… Savo pasąmonėje supratau gavusi jau antrąjį darbą.

- Dabar? - atsidusau.

- Na taip, juk nebelyja. - Mama pasižiūrėjo į mane taip, lyg nesuvoktų kaip galima nenorėti išnešti šiukšlių. Ji nebuvo nei pedantė, nei per daug netvarkinga, tiesiog mama, dažnai besitvarkanti mama.

- Gerai… - nutęsiau visas balses.

Atidariau spintelės duris, mama jau lipo laiptais - girdėjau; išėmiau kibirą, užrišau maišą ir vilkėdama savo melsvą chalatą, nupėdinau link lauko durų. Susiradau kažkokias senas, pilkas šlepetes ir atsidariau duris. Eidama link šiukšlių konteinerio, maldavau Dievo, jog nei vienas kaimynas manęs tokios nepamatytų. Tokios su šieno kupeta, vietoj plaukų, tokios su chalatu, tokios su kažkokiomis, senomis, pilkomis šlepetėmis. Balų buvo pilna visur, ryto ir lietaus dulksna šiek tiek kuteno mano veidą. Dangus dar buvo apsiniaukęs. Kaimynų, mano laimei, nebuvo matyti, nei kieme, nei spoksančių pro langus. Atlikusi savo vieną iš šiandienos nešvarių darbelių, apsisukau ant kulnų ir nukiūtinau i namo vidų, nešina melsvai žalsvo kibiro. Grįžusi, numečiau nuo kojų, po spinta šlepetes ir vis dar liūdna nuėjau į virtuvę. Paskubomis įdėjau į kibirą naują maišą. Girdėjau kaip mama antrame aukšte kažką marmaliuoja, prisėdau. Ir vėl išgirdau laiptų traškesį - mama jau lipo žemyn.
Kaip bebūtų keista, įjungto televizoriaus nenorėjau. O dar tiksliau nenorėjau nieko. Pastaruoju metu tam tikra prasme buvau visiškai atsijungusi. Nežinau jau kiek laiko praėjo kai paskutinį kartą žiūrėjau televizorių ar sėdėjau prie kompiuterio, klausiausi muzikos. Dažniausiai laiką leidžiu su savo mylimiausiomis: Gruode, Dafne ir Hana, kurios man padeda užsimiršti apie savo įvairiausias bėdas.

- Naa, ar išnešei šiukšles? - dar net nespėjusi ateiti iki virtuvės, ji nutraukė mano mintis apie nieko neveikimą.

- Aa, taip, - numykiau.

- Tai ko tokia visa nukabinus nosį? - atėjusi į virtuvę tarė. Tikrai nesinorėjo kalbėtis su mama apie mano siaubingos dienos priežastis.

- Ne, nieko, sąskaita baigėsi, galėsi nupirkti? - nukreipiau temą. Jau buvau užmiršusi apie savo telefono poreikius, bet pasąmonė man priminė.

- Gerai, tik nepamiršk jurgynų. - Įkyriai priminė.

- O, kaipgi pamiršti juos! Jurgynus?! - teatrališkai suvaidinau isteriškos paauglės vaidmenį.

- Gerai nebesimaivyk, - pasakė ji, pradėjau uosti naujus mamos kvepalus, - važiuoju aš.

- Aha..

- Iki.

Taigi viena siaubingos dienos priežastis jau išsisprendė. Galima sakyti, jog aš dėl to niekuo dėta. Kita išsispręs po keletos dienų ir vėl gi, be mano pagalbos. O kitos, likusios problemos rytoj jau bus neegzistuojančios. Pakėliau savo sunkų kūną nuo kėdės. Šiek tiek sukosi galva, gal dėl to, kad per greitai atsistojau, gal dėl to, kad per daug miegojau… Užlipau į savo kambarį. Jei tik mama visą šia betvarkę pamatytų tikriausiai taip užrėktų, jog visas rajonas suskambėtų ir visi paukščiai iš po stogų nuskristų kuo tolyn nuo to garso, kaip filmuose. Taip, reikia neleisti mamai čia užsukti, bet ir tvarkytis tingiu kaip niekad. Apsirengiau savo mėgstamiausius, patogiausius, namuose nešiojamus džinsus ir raudona džemperį, ruošiausi savo vienam iš šiandienos nešvarių darbelių. Ir staiga išgirdau savo telefono melodiją. Turbūt Gruodė nerimsta, jau kažką suplanavo, o aš neatrašiau į SMS… Čiupau telefoną, taip buvau teisi - Gruodė. Su šypsena pradėjau skaityti žinutę:

Sveika, ar zinai ar zinai kokia siandien diena?!;) Nu, o jei ir nezinai tai as tau pasakysiu siandien yra Dafnes GIMTADIENIS!!!;)) Ka rengsies?

O šventas Dieve ir visi jo apaštalai, aš tikrai tai užmiršau. Dabar mintyse sukosi viena mintis kaip išprašyti mamos. O jei nedalyvaučiau gimtadienyje, juk šiandien mano tokia savijauta, kad… Ne, Dafnė tikrai neatleistų man, o ir Gruodė trykšta entuziazmu. Beto aš šitiek laiko tūnojau namuose, jog būtų sveika kur nors išeiti. Puoliau jai atrašinėti, jog dar tiksliai nežinau ar eisiu ir atsiminiau apie savo telefono poreikius - neturiu sąskaitoje nei cento. Mama vis negrįžta. Puoliau mąstyti ką rengsiuos, ką dovanoti… Ir staiga atsiminiau, jog turiu nuravėti jurgynus! Kad ir kiek tas žodis skambėtų juokingai, taip - jurgynai bėda. Greitai įsimečiau telefoną į kišenę ir nusileidau į kiemą pro galines lauko duris.

Kieme vis dar buvo pilna balų, debesuota, galėčiau prisiekti, jog vienas debesis, buvo mano šuns - Domino kopija. Kiti likę debesys buvo beformiai, balta paklodė gaubianti dangų. Saulės spinduliai pradėjo tingiai kaltis. Perlipusi kiemą ir daržą skiriančią tvorelę, žengiau pirmą žingsnį link jurgynų. Kibau į darbą, nors man tai buvo labiau panašu į vištą, bandančią su snapu paskabyti grūdo. Kad ir kaip būtų nemalonu pripažinti, mama buvo teisi - darbas vertas pusvalandžio. Patenkinta savimi, jog nugalėjau tinginį, ėjau vidun. Išgirdau kaip užsitrenkia mašinos durelės, grįžo mama.