Iš gilaus tolio

Begėdis dangus išpylė savo pyktį į gatves, į mano sielą..
Pravirko lietus, nes įgrysę buvo gyventi..
Išsipurvino gatvės veidas ..bandžiau nušluostyti žemei akis,
Bet išsitepiau pati rankas...
...man neleido,
Uždraudė jas nusiplauti... amžiams likau su širdį veriančiu skausmu...

O lietus taškėsi į veidą..
Nusijuokė, sugriaudė pilka padangė, kad naivi buvau,
Kad bandžiau padėti, o pati nukentėjau...


Išgirdau kaip vėjo seserys (audros) artėja
Draskė medžių lapus...pagriebė plaukus ir įsipynė į juos..
..nepaleido...
Bet žemė (kaip ir aš jai) suskubo į pagalbą...
“Šaa...nebevaitok daugiau...”

Šalta dirva paglostė mano kūną ir paimė į savo delną..
Kaip gera...vėl ramu...
Nematyti...
...nejausti gyvenimo skonio,
Neprisiminti kaip atrodo dangus ir nebegrįžti į košmarišką pasalį,
Nakties keistus garsus....
Nebeateiti tyliai ant pirštų galiukų pas tave...
...nors ir taip beprotiškai buvai svarbus...
Likau dabar stebėti tik iš gilaus tolio...

Vėl prapliupo lyti....