Mažai saldainių liko

Kaip ir kiekvieną rytą pabundu anksti. Už lango rugpjūtis, o kambaryje, rodos, ankstyvas pavasaris. Ant palangės tulpės linkčioja nuo vėjo gūsių. Jaučiu kaip veržia naktiniai marškiniai – vėl apsisukę aplink kūną. Atsikeliu ir jie kaip mat išsitiesina. Pasirąžau, nušlepsiu į virtuvę ir pasidarau žolelių arbatos. Šita, pasak gydytojo, stimuliuoja smegenų veiklą ir sužadina energiją bei norą gyventi iš pat ryto. Pasiimu puodelį ir nužingsniuoju į balkoną. Atsisėdu į supamąją kėdę ir užsikeliu kojas, kad nešaltų ant betono.

    Puodelio kraštu nusirita tirštas rūkas, kai tik pūstelėju. Atsigeriu gurkšnį ir, rodos, kad mano burnoje ruduo. Maišosi bruknės, šaltalankiai ir svarainiai. Atsistojusi nuo kėdės, praveriu langą ir įkvepiu gaivališko oro. Džiugu, jog gyvenu miesto pakrašty, mašinos ne taip ūžia, oras daug švaresnis ir gamta gausesnė. Vaikystėje jos buvo kur kas daugiau – ištisi parkai medžių ir plačios pievos, vasaromis pasipuošusios geltonomis pienių galvomis. Pamenu, kaip mama mokė pasidaryti lėlę iš pienės. Nuskini ilgu koteliu, suplėšai jį išilgai ir įmerki į balą. Juostelės kaip mat užsiriečia ir atrodo, kad pienė su suknele. Ir žaidi kolei suknelė išsitiesina, o geltoni plaukeliai išblunka, pasidaro pilkšvi, netenka gyvasties.

    Net nepajaučiu, jog arbatos puodelis ištuštėja. Įėjusi į kambarį, žvilgteliu į laikrodį – velniava, jau pusė devintos! Suskumbu rengtis. Apsivelku suknutę, užsisegu geltonus karolius ir apsiaunu aukštakulnius. Rudos garbanos pažirę ant pečių visai žavingai susivėlusios, tad nesišukuoju. Užbėgus į vonią, nusiprausiu veidą, išsivalau dantis ir išskubu pro duris.

    Nusileidusi laiptais žemyn, ant suolelio vėl matau senutę, kuri balandžiams duoną trupina. Nusišypsau jai ir toliau lekiu neatsigręždama. Įsėdusi į autobusą, perverčiu užrašų knygutę – šiandien jokių susitikimų. Eilinė darbo diena bibliotekoje. Eilinis laukimas, kada baigsis paskutinės minutės ir galėsiu skuosti namo. Vaikystėje maniau, jog turėsiu darbą, kuris man suteiks džiaugsmo ir malonumo, tačiau klydau. Darbas bibliotekoje suteikia malonumo tik tada, kai pasako, jog dirbsime valanda trumpiau.
    Autobusui sustojus, žmonės grūdasi pro duris, it neturėdami kito tikslo, tik skubėti. Aš palaukiu, kol jie visi išlipa ir pradedu lėtai žingsniuoti, kai autobuso durys užsidaro.

    - Ei, atidarykite, aš nespėjau išlipti! - šūkteliu vairuotojui.
    Jis atsigręžia į mane ir dėbtelėja:
    - Atsirado panelė! Kitą kartą, žiūrėk, ir gyvent nespėsi.

    Išlipu jam nieko neatsakius ir, paspartinus žingsnius, greitai atsiduriu darbo vietoje. Visi susiraukę, pikti, suirzę ir dejuojantys. Atsisėdu ramiai prie savo stalelio ir randu užrašą: „ Šiandien darbo valandos sutrumpintos iki pirmos valandos“. Nusišypsau ir stengiuosi kuo greičiau nuvalyti dulkes ir pateikti vakar paimtų knygų ataskaitą. Greitai pasidaro bloga, dar nusičiaudau kelis kartus. Tačiau pažiūrėjus į laikrodį pralinksmėju – liko vos pusvalandis šitos kankynės. Lentynoje pastebiu knygą auksiniu viršeliu ir, ištraukusi ją, perskaitau: „Dešimt sąlygų gyventi“. Jau noriu atsiversti ir skaityti, kai pajaučiu ranką ant peties.

    - Sveika, šiandien atrodai kupina jėgų, - išgirstu užnugaryje.
    - O, labas, Lina. Tiesa, matyt, čia naujos arbatos poveikis, - šypteliu.
    - Tos, kur daktaras išrašė penktadienį?
    - Aha. Skonis puikus ir poveikis iš karto jaučiamas.
    - Reikės ir man pabandyti.

    Tai pasakiusi Lina dirstelėja, ar nematė vyresnioji, ir eina prie užsienio literatūros. Aš vėl dirsteliu į laikrodį – neįtikėtina, dar dešimt minučių ir galėsiu skuosti namo. Nuvalau paskutinę lentyną, įsidedu rastą knygą į rankinę ir žingsniuoju pro duris.
    - Geros dienos, Žilvinai, - palinkiu apsaugos darbuotojui ir išlekiu it vijurkas.
    - Geros ir jums, panele, - išgirstu pavymui.

    Prie autobusų stotelės buriuojasi žmonės – vieni su krepšiais, kiti tuščiomis, treti su vaikais. Dievaži, kada gi aš savo šeimą turėsiu? Sako, dar ne laikas, spėsi, bet taip gražu pasižiūrėjus, taip darnu. Mano mintis nutraukia autobuso stabdžiai. Liuoktelėju laipteliais aukštyn ir atsisėdu pačiame jo gale. Priešais mane palinkusios galvos pavargusių žmonių, dauguma jų žilstelėję tik vienas mažylis vis nenustygsta vietoje:
    - Mama, žiūrėk, kokia to dieduko nosis! - šūkteli jis taip, kad net aš išgirstu.

    Moteris jį sudrausmina, pabara ir liepia ramiai sėdėti, o tasai diedukas, atsisukęs nusišypso ir pasiūlo saldainių. Iš tolo matau, kad ten „Barbarisas“. Mano senelis irgi tokius pirkdavo ir vaišindavo visus jo kelyje pasitaikiusiu vaikus. Jis sakydavo, kad atiduodamas saldainį, kartu su juo atiduoda ir dalelę savo gyvybės. Dėl to aš pykdavau ant jo, manydama, jog visą savo gyvybę išdalinsiąs. Tačiau tik paaugus supratau, kiek daug gyvybės jis turėjo.

    - Bruknių stotelė, - praneša solidus balsas ir garsiakalbio.
    Aš atsistoju ir dabar jau sparčiu žingsniu išlipu iš autobuso. Jis tuojau pat nurieda, kartu su dieduku, pilnu gyvybės, ir mažyliu, valgančiu barbarisinį saldainį.

    Po keleto minučių prieinu savo namą. Ant suolelio tebesėdi močiutė ir lesina balandžius. Aš prieinu atsisėdu greta:
    - Graži diena, močiut. Ar nepersivalgys jūsų balandžiai?
    - Gyvuliai ne žmonės, jie saiką turi, - ramiai atsako senoji.
    Aš nusišypsau ir žiūriu, kaip vienas iš balandžių nutūpia moteriai ant rankos. Močiutė jį paglosto, pabučiuoja į galvą ir vėl paglosto. O paukštis, atrodo, net nesibaido, mėgaujasi. Senolės rankos raukšlėtos, atrodo baisiai šaltos. Kai ji netikėtai sugriebia mane už riešo, šokteliu.
    - Paglostyk ir tu, pamatysi, kaip jam patiks, - tyliai paragina atsisukusi.

    Pabandau paliesti paukštį, tačiau jis nuskrenda. Pasijaučiu kiek nejaukiai.
    - Matai, vaikeli, baidosi jaunų rankų. Visi balandžiai jaučia mirtį, jaukią ir ramią. Dėl to manęs nesibaido.
    - Na, nekalbėkite taip močiut, jums dar gyventi ir gyventi.
    - Na, kurgi. Aš spėjau numirti, dar nebaigusi gyventi.
   
Man nutirpsta kojos ir susvaigsta galva. Stipriai užsimerkiu, o kai pakeliu sunkius vokus, močiutės ant suolo kaip nebūta. Tik balandžiai tupinėja ir vienas jų, pakėlęs sparnus, nutūpia man ant rankos.