susitinku pati save
ant akmeninių trupančių laiptų
minu sau ant blakstienų
nuvarvinu į iškirptę vandenį nuo skėčio
dar pūsteliu į ausį
ir nueinu žemyn kaukšt
pakaukšt
pakaukšt
žinodama,
kad ir tokią save mylėsiu
labiau nei ką nors
kada nors
už ką nors