Laiškas mano Tėvui...

Aš rašau laišką Tėvui
Laišką Tėčiui be galo
Be rašto raidžių dviprasmybių be melo
Laišką sniego taškais ant pasaulio gobtuvo
Natomis ant kompakto
Ir ant mano grotuvo
Aš rašau nekvėpuoju
Įkvėpimas praeina
Aš bijau išblaškyti besibaigiančią dainą
Mintimis gatvėmis slenksčiais gelžbetonio stulpais
Man taip trūksta Tavęs
Kaip vaikystes laikais
Netikrais bet šiltais širdimi išgautais
Mažo vaiko sapnais niekada nesibaigia
Tarsi mylint rytojų
Tariant pirmąją raidę
Bet kapuose tyla
Nebyli ir laukimas
Juosta trūkusi taip
Viskas baigias kaip kinas
Įtakotas kitu
Režisierių lavonų
Norinčių šaudyti mirti
Atkartojamų klonų
Ir kai rašalas baigias
Atsiranda pradžia
Mano ašaros skaidrios krenta tada
Aš nubusiu ryte
Taip šaltai kaip ir vakar
Puse lūpų kalbėsiu kad užmigsiu šįvakar
Aš užmigsiu galvosiu
Bet dangus jis ne toks
Nežinau geras ar blogas tik žinau kad ne toks
Ir jei Tu išėjai
Tau reikėjo išeiti
Bet aš lauksiu Tavęs
Nes nebeturiu pas ką eiti...