Grįžo sūnus iš karo.

Jaudinosi uodo Pasternoko motina, žiūrėjo į giedrą dangų, ar nepamatys pulkelio uodų, kurie grįšta iš karo. Ar tai karas užsitęsė ar tai lietingas oras sutrukdė, bet karingų uodų pulkelis neparskrenda ir gana.
Vieną rytą žadina uodo Pasternoko motiną, tėvas van Pasternokas:
- Kelkis, motušia sengalvėle, sugrįžo sūnus .., - jo balsas prikimo, suspausta akis laikė vyrišką  ašarą.
Išbėgo uodo motina ir mato: guli uodas Pasternokas rankų kojų nepajudina ir akys užspaustos.
Šaukė motina. Rūstus stovėjo tėvas van Pasternokas.
Pramerkė akis Pasternokas gal į trečią dieną.
Visi džiaugėsi. Visi raudojo.
Daktaras užsidarė uoloje ir ėmė tikrinti uodo Pasternoko sveikatą.
Vos durų kiaurai nepražiūrėjo tėvai, kiek ilgai tęsėsi daktaro apžiūra.
Tarpdury pasirodė pražilusi daktaro galva:
- Gyvens, - pasakė Daktaras ir pasišaukė tėvą.
Motina uodą Pasternoką glosto, storu balsu rauda.
- Viskas jam bus gerai.. tik, - pasakė daktaras. – Negalės rankos pakelti ir ..
- Sakyk, - skubino tėvas van Pasternokas. – Jeigu giminės nepratęs tai baika..
- Giminę pratęs, tik negalės ... sėdėti.. Jam kulka per ranką įėjo, o per čia išėjo.. nesėdės..
- Vadinasi negalės balsuoti ir sėdėti kalėjime?  Matai kaip čia būna, - susimąstė tėvas: ar čia gerai ar čia gatava. “ Sūnaus netekau, - pagalvojo van Pasternokas. – Gal reikia atsisakyti, tokio sūnaus? Kas iš tokio, kuris nei balsuoti negali, nei kaip žmogus kalėjime sėdėti“.
Tėvai vaišes suruošė, nes sūnų labai mylėjo. Nors tėvas stovėjo prie stalo labai rūstus.
Po to karo uodo Pasternoko niekas pasodint į kalėjimą negali, nors ir ką jis beiškrėstų.
Tėvas apsigalvojo ir nusprendė, kad sūnus, kuris nebalsuoja ir kalėjimuose nesėdi, tikrai yra gerai.