Paveikslas

Ant sienos kabojo paveikslas. jis buvo nutapytas įvairiais mėlynais atspalviais. Jame buvo pavaizduoti kalnai, vienišas, skurdus medelis ir vanduo bei sniegas. -Aš čia ant sienos kabau jau daug metų. Į mane gali pasižiūrėti kas tik užeina į kambarį. Gali pasižiūrėti ir dieną, ir rytą, ir vakare. Mano spalvos gana šaltos, nei aš keliu džiaugsmingą nuotaiką, nei aš esu labai gražus, kad manimi grožėtusi. Visai nesuprantu, kodėl manęs nepakeičia kitu paveikslu. Naujasis paveikslas galėtų būti ir spalvingesnis, ir įdomesnis už mane. Niekaip šito negaliu suprasti, nors pripratau čia kaboti, pripratau būti ramus. Netrukus į kambarį atėjo ponia. Artėja Kalėdos ir Naujieji metai. Ji ėmėsi puošti kambarį. Papuošė blizgučiais palangę, spintelę ir kažkodėl nepamiršo paveikslo. Ant jo pakabino ilgą, blizgančią girliandą. Pasižiūrėjusi į paveikslą, ji pagalvojo: -tai yra dovana. Gerai atsimenu, kad paveikslų buvo keli. Man reikėjo išsirinkti vieną. Visi jie buvo nelabai kokie. Aš niekaip negalėjau išsirinkti. Paprašiau tuomet, kažkodėl visų. Man sakė, kad reikia išsirinkti vieną. Taigi, aš išsirinkau šitą-mėlynąjį. Atrodo, kad neapsirikau. Jis daug metų kabo ant šios sienos ie aš visai nenoriu jo pakeisti. Pasižiūriu į jį ir matau Šiaurės gamtovaizdį. Jis niūrus, bauginantis, bet kažkodėl aš jo nebijau. Mėlyna spalva, tikriausia yra ramybės, dangaus spalva, gal todėl jis manęs neerzina ir aš jo visai nenoriu keisti kitu paveikslu. Tikriausia, niekada nekeisiu. Greičiausia turėsiu kitą paveikslą pakabinti greta šito. kažkaip derinsiu prie bendro kambario vaizdo. šitaip pamąsčisi, ponia išėjo iš kambario. Pasibaigus žiemos šventėms, papuošimas nuo paveikslo buvo nuimtas ir vėl viskas buvo po senovei. Bet štai, vieną dieną, ponia, panoro patvarkyti kambarius. Ji nešiojo daiktus iš vienos vietos į kitą, valė  dulkes nuo senai nejudintų daiktų ir po paveikslu pakabino  molinį medalį. -Dabar ant sienos kabau nebe vienas. po manim kabo molinis medalis, bet aš vis tiek čia svarbiausias. Vis dėl to gera būti dovanotam. Dovana, kokia ji bebūtų, pasirodo yra brangiausia. Ji kelia prisiminimus, ji kažką primena. Dėl to aš jaučiuosi laimingas.