Nerimas

Nerimauju net ne dėl to,
Kad ilgą laiką savo nugaron žvelgiu
Tuo tarpu iš savęs pabėgęs
Ir prisiminimų šukes kimšdamas burnon.

Pamiršau kvapus-aitrius, saldžius,
Nemirštančius išpūsti iš kvėpavimo takų,
Todėl naujų aromatų nepažįstu-
Jų skonio šnervėse pasigendu.

O kur dar ir pavasaris,
Naujuosius skudurus besimatuodamas
Taip banalokai išsišiepęs-“Tu įkvėpk! „
Bet plaučiai pripilti pagiežos deguonies.

Neturiu savęs nei lašo,
Nes kas ir buvo dar many,
Viską iki paskutinio plauko
Kažkam be vardo pardaviau, išdalinau...