savaitės slenka

Dabar turiu tris draugus: televizorių, ramentą nr. 1 ir ramentą nr. 2. Visi jie man praskaidrina nuotaiką, vienas, galbūt, kai nėra ką veikti, o kiti- priešingai, kai staiga kažko  prireikia.
Tik dabar aš pradedu suvokti, ką reiškia, kai kažko, ką kas dieną naudojai, negali priversti tau tarnauti, kai turi apsieiti be to. Gali, jei nori, keliais šliaužt, bet ant kojos tu neatsistosi!
Kažkam tai netgi gali juokinga pasirodyt, bet aš tai patiriu pirmą syk. Atrodo, nemoku nei miegoti, gulėti, sėdėti, judėti. Apie visa tai aš retai tesusimąstydavau. O dabar tenka apie tai galvoti nuolatos.
Bet užtat dabar branginu savo kairiąją koją, ji manęs kolkas neapvylė, laikosi brangioji.
Jau praėjo dvi savaitės. Kartais tie ramentai su manimi šnekasi, žinoma, ne garsiai, mintyse mes šnekam. Jie, pasirodo, labai protingi. Ramentas nr. 1 dažniausiai mėgsta mestelti kokią kandžią pastabą ar cinišką juokelį, o ramentas nr. 2 visuomet mane guodžia, nors, regis, daugiau progų su juo pakalbėti ir neatsiranda, jis itin užsidaręs savy, gal dėl nuolatinio ramento nr. 1 užgauliojimo: kliba rankena, o ir varžtai ne tokie tviskantys... Bet ištikro tai jie abu kažkokie keisti, nes su jais vaikščio neina, svyruoja ir svyruoja į visas puses, o po to dar, žiūrėk, ir mane dėl to kaltina.
Televizorių, manau, visi pažįsta. Na tik manasis vėlgi išskirtinis. Mėgsta jis ir papokštaut, ir pazyzt. Bet giliai, ten, už korpuso, jis yra geras, taikus ir draugiškas Televizorius.