Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Rega

Kad ir kaip stengiausi užmigti, man nepavyko. Gulėjau pernelyg minkštoje lovoje stebėdama ryškų mėnulį. Galvoje vis skambėjo Kasijaus žodžiai: „Tu net neįsivaizduoji, koks pasaulis už šių sienų. “
Kas gali būti ne taip? Juk mačiau vaizdą pro langą, viskas atrodė gražu, bei ramu. Negi tai netikra?
Stryktelėjau iš lovos ir nulingavau prie lango. Blankiais žibintais apšviestoje gatvėje pravažiavo keli automobiliai. Paliečiau vėsų stiklą, atrodė, kaip tikras. Pakėliau prie stalo esančią kėdę ir gerai užsimojusi trenkiau į langą. Tačiau vietoj dūžio sulaukiau smūgio atgal, nuo kurio susverdėjau, bet susilaikiusi negriuvau.
Netikėtai prie palangės kažkas sukibirkščiavo ir kambaryje tapo tamsu.
- Velnias, - stuktelėjau koją į lovos kraštą, ieškodama stalinės lempos jungiklio.
Galiausiai įžiebiau šviesą ir nužvelgiau langą. Ryškus mėnulis ir žvaigždės dingo, liko tik juodas fonas. Visgi langas netikras, tai apgaulė. Suvokusi pajutau pyktį. Kam visas šis melas?
„Apsirenk. “ – Paliepė Kasijaus balsas.
Ir kodėl manęs tai nebestebina, tikriausiai jau stoviniuoja už durų.
Nemąstydama kokiais rūbais rengtis, paskubom įlindau į vakarykščius džinsus ir užsimečiau tą pačią palaidinę.
- Užeik! – Šūktelėjau, nes džinsų kišenėje dėl visa ko pasilikau veidrodžio šukę.
Kasijus įžengė vidun ir net neapsidairęs be žodžių čiupo man už rankos ir išsivedė į tamsų koridorių.
Buvau šiek tiek išsigandusi, tačiau leidausi vedama į nežinią.
Kasijus spustelėjo ranką lyg slopindamas baimę. Nors ir turėjau su savimi duženą, jis numanė kaip jaučiuosi. Toks rūpestingumas mane žavėjo.
- Mums reikia paskubėti, - tarė jis, - ar sugebėsi tamsoje bėgti?
Dvejojau. Man baisu eiti, o čia dar reiktu bėgti.
- Nelabai, - sumurmėjau.
Kasijus staiga sustojo ir aš visu kūnu stuktelėjau į jį. 
- Vis dėlto privalau pabandyti, - atsidusau suprasdama, kad tai neišvengiama.
- Šaunuolė. Laikykis mano rankos ir palaikyk vienodą tempą, tada viskas bus gerai. – Keista bet po šių žodžių įsivaizdavau, kad jo veidą papuošė šypsena. – Aklieji mato daug ryškiau. – Ištaręs tai, švelniai šiltais pirštais perbraukė man per skruostą, lyg puikiausiai matydamas kurioje vietoje mano veidas. Tada čiupo už rankos ir pasileido bėgti tempdamas mane iš paskos.
- Ką... tai... turėtu... reikšti? – Bėgau šnopuodama, negailėdama jėgų ir kas kart jusdama, kaip pinasi kojos meldžiausi, kad negriūčiau.
Jis tylėjo, tikriausiai nenorėjo eikvoti jėgų tuštiems plepalams.
- Netylėk... aš... nesuprantu...
- Atsimerk taip, kaip negalėtu atsimerkti žmogus.
Sutrikau. Neišmaniau, kaip tai padaryti. Sukaitęs delnas išslydo iš jo rankos ir susipynus kojoms tėškiausi ant šalto grindinio. Girdėjau, kaip žingsniai tolo. Vyras nestabtelėjo ir nesugrįžo man padėti.
Kaip aš jį pavysiu jei nematau kur bėgti?
Atsistojusi patryniau kelius ir rankomis lėtai siekiau sienos. Bet nei vienoje nei kitoje pusėje į nieką neatsirėmiau, lyg būčiau tuščioje juodoje erdvėje. Visą tą laiką maniau bėganti koridoriumi, regis, klydau. Kūnas nuėjo pagaugais, neišmaniau į kurią pusę judėti.
Kažkur tolumoje pasigirdo šnarėjimas.
- Kasijau, tai tu?
Šnarėjimas artėjo ir atrodo ėmė mane supti iš visų pusių. Atsitūpiau ten kur stovėjau, lyg instinktyviai, kaip įprasta žmogui iš baimės susigūžiau ir stipriai užsimerkiau.
Viskas aplinkui nušvito šviesiai žydra spalva ir po truputi ryškėjo. Pažvelgiau aplink mėgindama suprasti kas čia įvyko ir kur randuosi. Spalvos ėmė keistis po truputi ryškindamos aplinkos kontūrus. Regis, klūpojau gana erdvioje salėje, kokia jos paskirtis neturėjau jokio supratimo.
Man iš dešinės išsišiepęs stovėjo Kasijus. Susierzinusi puoliau rankomis daužyti jo krūtinę.
- Niekše! Negi sunku buvo paaiškinti, kad tiesiog reikia užsimerkti! – Menki kumšteliai nenustodami talžė jo kūną.
Kasijus sugriebė rankas ir atrėmė jas man už nugaros taip prispausdamas mane prie savęs. Kūnu nuvilnijo virpuliukų banga. Dar šiek tiek pasimuisčiau, bet suprasdama, kad pastangos bergždžios, įkvėpiau ir nustačiusi bejėgio ėriuko veido mimiką, pažvelgiau į jo akis. Šioje keistai apšviestoje aplinkoje jos atrodė tai gelsvos tai žydros. Netikėtai vyras palenkė galvą ir mudviejų lūpos susitiko. Šiltos ir drėgnos jo lūpos švelniai brūžavo per manąsias. Kasijus paleido mano rankas, bet vietoj to, kad atstumčiau tvirtai sugniaužiau jo marškinėlius ir neatlaikiusi geismo aistringai įsisiurbiau į lūpas. Pulsas pagreitėjo, tapo sunku kvėpuoti, tačiau nenustojau mėgautis bučiniu. Pilvo apačioje pasklidusi šiluma ėmė plisti po visą kūną.
Netoliese kažkas atsikrenkštė, bet negalėjau ir nenorėjau atsiplėšti iš Kasijaus glėbio, tad neatsigręžiau.
- Regis, mes ne laiku. – Išgirdau sunerimusį nepažystamo vyro balsą.
- Bus sunkiau, negu įsivaizdavau. – Atsiliepė Kasijus.
Kaip jo balsas galėjo nuskambėti man kažkur už nugaros, jei šiuo metu mudviejų lūpos susiglaudusios? Sutrikusi atsitraukiau ir atsigręžiau į nepažystamąjį, šalia jo stovėjo Kasijus ir abu susirūpinę spoksojo į mane. Staigiai atsisukau pažiūrėti į Kasijų, kuris turėjo būti šalia manęs, bet jis dingo. Negalėdama patikėti savo akimis patryniau jas ir kelis kart sumirkčiojau. Kas gi čia įvyko? Aš jutau jį, liečiau, bučiavau ir viskas atrodė taip tikra.
- Nusiramink Cile, tai tik haliucinacija, - artėdamas link manęs kalbėjo vyras, kurį ką tik bučiavau, - ši patalpa iš žmogaus pasąmonės ištraukia silpnybes ir jas realizuoja. Man reikėjo išvysti tavąją.
Priartėjęs Kasijus švelniai palietė mano petį ir aš lyg elektros nupurtyta atšokau per žingsnį.
- Neliesk manęs! Daugiau niekada neliesk manęs! – Pašiurpusi ir pajutusi silpnumą šaukiau lyg ne sava.
Jaučiausi pažeminta ir apgauta. Aplink vien spąstai ir melas. Koks šio išbandymo tikslas? Aš juk pasielgiau taip, kaip šiame pasaulyje uždrausta ir jie tai matė. Kasijus matė.
- Ką su manimi darysite?
- Mes jau darome, - prabilo Kasijaus draugas, - šį išbandymą gali priskirti apmokymų pradžiai.
- Apmokymai?
- Regėjimas, - įsiterpė mokytojas, būtent taip privalėjau žvelgti į Kasijų. – Tu ką tik išmokai regėti tamsoje. Buvo paprasta tiesa? – Išsiviepė lyg išdykauti mėgstantis berniūkštis.
Kai iki šiol mačiau Kasijų tik rimtą ar nekaltai nusišypsantį, prunkštelėjau pirmą kartą išvydusi tokią veido išraišką. Sudirgę nervai po truputį atlėgo.
Žvilgsnis nukrypo į jo draugą. Panašaus sudėjimo vyras negalėtu pasigirti plaukų vešlumu. Rodos, pas jį plaukų augimo procesas vyko tik apatinėje veido dalyje, tačiau ir tie patys siekė vos centimetro ilgį. Kol kas iš visų matytų šis vyras atrodė vyriausias. Jo kairiąją ranką taip pat puošė raudona apyrankė.
- Kas jis? – Smalsaudama neatitraukiau akių nuo nepažystamojo.
- Tai Edis, mano pagalbininkas ir pats ištikimiausias draugas. – Atsakęs niūkstelėjo kumščiu vyrui į petį ir nusikvatojo. Šis atsakė tuo pačiu.
- Sveika, malonu susipažinti, - priartėjęs čiupo man už rankos ir energingai papurtė.
Mandagiai nusišypsojau.
- O ji tikrai miela, - tarė Edis ir sulaukė dar vieno kumštelėjimo.
- Nuo šiol jis ir tavo draugas. Jei ko nesuprasi klausk, jis būtinai padės.
Jau žiojausi norėdama paklausti, ką reiškia apyrankių spalva, bet Edis greitai pirštu prispaudė savo lūpas parodydamas tylėjimo ženklą.
- Mums metas, - tyliai sušnabždėjo mokytojas ir ištiesęs ranką, norėdamas įsikibti į mano, sustingo. Tikriausiai prisiminė žodžius „Neliesk manęs. “
Baikščiai, bet tvirtai įsikibau nesuprasdama, kodėl taip staiga jiedu pradėjo elgtis atsargiai ir tyliai, lyg vagys, sėlino iš patalpos.
Viskas vyko taip greitai, patalpa keitė patalpą, kol galiausiai atsidūrėme garaže. Tačiau aplinka buvo apsiblaususi, kad negalėjau suprasti kas šalia manęs stovi.
- Atsimerk, - tarė Edis.
Pasielgiau kaip liepiama ir viskas aplinkui tapo ryšku ir aiškiai matoma. Stovėjau prie keisto aparato, kuris turėtu būti vadinamas automobiliu, bet jame nebuvo nei ratų, nei dujų išmetimo vamzdžio, nei įprastų langų ar veidrodėlių, tik stora tamsaus stiklo plokštė pritvirtinta prie besisukančios antenos ant stogo.
- Kas čia per daiktas? – Vaizdiniuose matyti įvairiaspalviai automobiliai su besisukančiais juodais ratais, nei iš tolo nebuvo panašūs į šį keistą objektą.
- Erdvėlaivis, mergyt, negi nesi mačiusi? – Nusistebėjo Edis.
- Jai pakišo seno pasaulio informaciją, todėl ji daug ko nežino. – Paaiškino Kasijus.
- O, vadinasi mūsų laukia rūpesčiai. – Atsiduso naujasis draugas, - Ką gi, pasistenk labai nesijaudinti ir nepergyventi dėl to ką išvysi. Tiesiog stenkis į viską žvelgti ne taip sudėtingai.
- Gal geriau būtų užrišti jai akis? Na, bent kol išvažiuosime iš šios vietovės.
- Ne, - paprieštaravau, - aš norių matyti.
- Na, jeigu ji nori tegu žiūri. Gal ji ne tokia silpna ir jautri kaip mudu manom? Pati išsiaiškins vyraujančią situaciją. Ką manai? – Kalbėjo plikis.
Kasijus surimtėjęs žvelgė tai į mane tai į Edį. Tikriausiai negalėjo apsispręsti.
Mąsčiau ar teisingai elgiuosi. Bet kokių atvejų turėjau išsiaiškinti, kas už šių sienų vyksta. Ką jie norėtų nuslėpti? Gal ir nesu pakankamai stipri, bet aš privalau tokia būti.
- Užteks, aš jums ne maža bejėgė mergaitė, kurią reikia nuolat saugoti. Pati galiu nuspręsti, kas man geriau. – Nutraukiau įsivyravusią tylą.
Plačios erdvėlaivio durys prasivėrė ir visi tylėdami į jį susėdome. Prisispaudžiau prie tamsaus lango ir kai tik durys užsivėrė pro langus buvo matomas garažo vidus. Edis atsisėdęs už vairo spustelėjo keletą mygtukų ir erdvėlaivis tyliai ūždamas per pusę metro atsiplėšė nuo žemės ir pajudėjo link išvažiavimo.
Kad ir ką išvysiu pažadėjau sau išlikti rami. Ir puikiausiai supratusi, kad pagaliau mano troškimas pildosi, meldžiausi, kad vaizdiniuose regėta saulė būtų tikra.
2011-04-10 13:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-15 08:37
viskasbusgerai
Na, sakinukai pašlifuoti, bet tie "privalau pabandyti", "aš jums ne maža bejėgė mergaitė" ir holivudiniai iki koktumo dirbtiniai dialogai - plokštuma plokštuma...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-11 16:42
Purpsius
Nugi visiškai neblogai. Šlubuoja daug kas, bet atsikratei patoso, ir tai gerokai taiso situaciją.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-11 12:18
Spindinti tamsa
O man viskas puiku ir laukiu tesinio:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-11 10:47
neotask
Sudominai. Jau laukiu kitos dalies.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-10 15:46
Aurimaz
Geriau negu grafomanijos apsėstoji, geriau nei pradėjai nuo pradžių. Bet dar trūksta iki visiško gėrio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą