Paskutinis Pasternoko noras.

Susirgo uodas Pasternokas ir nutarė išgąsdinti savo draugus: uodus Zyzla ir Kyzla.
- Mirštu, vyrai, prieikite arčiau..
- Ką jis pasakė? – paklausė Zyzla.
- Nieko nepasakė, - atsakė Kyzla ir pasilenkė prie ligonio. – Kalbėk garsiau.
- Prieš palikdamas mūsų mišką, - susigraudino Pasternokas. – Noriu prisipažinti... visą gyvenimą norėjau išdurti akį lietuvių literatūros mokytojai.. bet neišdūriau..
- Klausyk, tu niekur nesimokei lietuvių literatūros, - susirūpino Kyzla.
- Ką jis sako? – paklausė Zyzla. Kyzla tik ranka numojo.
- Bet labai norėjau.. mūsų šeima buvo labai neturtinga.. tėvai neturėjo pinigų leisti mane į mokslus.. o aš norėjau studijuoti lietuvių literatūrą.., - šnabždėjo uodas Pasternokas.
- Kodėl tu norėjai išdurti akį, jeigu tu buvai iš neturtingos šeimos?
- O kas man beliko? – sušuko Pasternokas.
- Apie ką jis kalba? – nesuprato Zyzla.
- O kodėl akį išdurti? – nekreipė dėmesio Kyzla į Zyzlos įkyrų zyzimą.
- Todėl, kad ji buvo lytiškai nesubrendusi, -  sušnabždėjo Pasternokas ir užmerkė akis.
Vyrai tylėjo. Girdėjosi tik uodų zyzimas.
Pasternokas staiga pramerkė akis ir pasikėlė iš mirties patalo.
- Mirštu, - ištarė jis raiškiai, dėdamas kirtį ant paskutinio skiemens.
- A, jis miršta, - suprato Zyzla.
- Noriu išdalinti turtą, kurį užgyvenau per visą gyvenimą, - jo balsas tapo graudus. – Miškus, laukus ir klonius palieku tau, mielas mano drauge Kyzla, tu man buvai geras draugas, visada galėjau į tave atsiremti.
- Dėkoju, Dievui, - nusilenkė Kyzla.
- Priek, antrasis mano drauge Zyzla, tu visada buvai kurčias.. noriu, kad nors dabar mane išgirstum.
- Klausau, - drebančiu balsu pasakė Zyzla.
- Ar galėtum išpildyti mano paskutinį norą, mirštančio valią, kaip pasakytų literatūros mokytoja? – Pasternokas paėmė draugo ranką.
- Žinoma, kiek jėgos leis, - palinksėjo susijaudinęs uodas.
- Tai durk į akį lietuvių literatūros mokytojai, - sušuko Pasternokas. Jį apleido jėgos ir jis sukniubo mirties patale.
Stojo tyla. Vyrai išėjo parūkyti.
Buvo šiltas vasaros vakaras ir dūmai sklaidėsi be vėjo.
- Artistas, - nusišypsojo Kyzla.
- Tas „ durk į akį“ tikrai geras. Nors imk ir durk, Vylytei,.. į akį, - nusikvatojo Zyzla.
Nuo to laiko lietuvių literatūros mokytojai, vaikščiodami po miškus, saugo savo akis ir niekada nepasilenkia nurauti grybo neapsidairę aplink.