Mažas delniukas perbraukia per moters veidą,
Akys spindi laime, bei džiaugsmu.
Atrodo jose telpa visas pasaulis,
Šimtą kartų paprastesniu kampu.
O moteris šypsosi, per kūną bėgioja malonūs šiurpuliai,
Kurie reiškia, jog tą akimirką niekas nesvarbu;
Nesvarbu iškęstas skausmas, blogi jausmai,
Bemiegės naktys ir ankstyvūs rytai..
Viskas nublanksta prieš akis, mažas lūpas ir putlesnius skruostus.
Viskas išnyksta, vos vaikas pašaukia moterį mamos vardu.
Proza, užrašyta vertikaliai „supjaustytais“ sakiniais, tikrai netampa eilėmis. Ar ne paprasčiau, jeigu į savo asmeninį dienoraštį parašytumėte:
Mažas delniukas perbraukia per moters veidą, akys spindi laime, bei džiaugsmu. Atrodo jose telpa visas pasaulis,šimtą kartų paprastesniu kampu, o moteris šypsosi, per kūną bėgioja malonūs šiurpuliai, kurie reiškia, jog tą akimirką niekas nesvarbu; nesvarbu iškęstas skausmas, blogi jausmai, bemiegės naktys ir ankstyvūs rytai... Viskas nublanksta prieš akis, mažas lūpas ir putlesnius skruostus. Viskas išnyksta, vos vaikas pašaukia moterį mamos vardu.