Aš jau granitas tik tai

Man negaila nei saulės, nei lietaus Tau.
Negaila miškų anei dangaus.
Man tik gaila tos meilės,
Man tik gaila savęs.

Per ežerą ritasi bangos nuo vėjo apsunkę,
O mano galvoj plaukia ir plaukia prisiminimai apkartę.
Nors dar ne naktis, nors saulės pakanka,
Nelyja nei lietūs, nei štormo nėra,
Tačiau užstringa kažkas manyje...
Sprogsta kaip gelbėjimosi ratas,
Ir skandina vandens sūkury!
Kirai aplinkui sukas ir neša baltais sparnais laimę tolyn.
Ir sėdžiu kaip statulos, kad sėdi.
O statulos mylėt juk negali.
Tad ir mylėt negaliu, nes nusinešei meilę ir laimę Tu maną.
Sustingęs sėdėsiu čia aš amžinai
Ir nieks nesupras kas įkalint galėjo šį vaikį čionai.

Jau negaila man meilės, džiaugsmų.
Juk aš tik granitas po baltu kiro sparnu.