Šviesiam magnolijų
lauke
skraidys dvi paukštės
iš akmens.
Viena jų
abejinga ir karšta,
kita-šalta
ir nevalyva.
Užtemus dangui
jos nutūps
ant purvo kupsto
ir išsilydys
smilkalų rūke.
Pavasario pradžioj
išdžius gėlė gražiausia,
o paukštės vėl skraidys.
Viena tarp
raudonų aguonų,
kita – tarp
saulės ir kalvos.
Abi
vėl susitiks
magnoliniam sapne,
kurį laikai tu
rankoj.
Bet bus
kitokios nei
tada, kai
sveikas joms
lambadą šokai.