Gyvenimo virsmas

Kaip nenumaldomai bėga laikas per vaikystės žemuogynus. Lekia debėsėliais baltapūkiais, skrieja vėju berželių jaunuolyne, plakas šakų kasomis į baltakamienę jaunystę.
Kvatoja paikas laikas, sumušdamas medinius skrituliukus senovinėje skaičiavimo lentoje: viena, du..., dvidešimt, trisdešimt...
  Sūpuoja obels šakos neprinokusius vaisius... tarkšteli dar vienas medinis skrituliukas- štai ir keturiasdešimt.
  Stabteli laikas akimirką ir dumia tolyn, nukrėsdamas nuo medžio jau seniai prinokusius vaisius.
  Rieda obuoliai kas sau per pievą likimų pasitikti.
  O tau laikas lekia greityn, greityn, vis mažiau palikdamas skrituliukų senovinėje skaičiavimo lentoje.
  Taukšt, taukšt... Ach tas gyvenimo virsmas pašėlęs... Nesustabdysi, neišjungsi, neužtversi...