Tavo svajonių žuvis

Banalybės gniaužia gerklę.
It supiktybėję musių lervos,
(Jas vyrai žvejyboje naudoja
ir be skrupulų veria ant kabliuko sugrubusiais pirštais.
Tikėdamies pagauti gyvenimo žuvį,
Kaip seniai iš Puškino pasakos,
Jie bėga nuo tų, kurios trobesiuos karaliauja).
Kurios iš esmės net nėra pavojingos.

Kai baimė stingdo ir įtiki nebūtais žodžiais
(O tai tikrai blogiau nei netikėt būtais)
Stveries už to, kuris taip silpnas,
Taip nevertas ir tiesiog ne tas,
Kad galą surandi ten pat, kur kažkada pradėjai –
Tam pačiame banalybių
sultiny.

Ir nelengviau.
Norėtum būti kartais ta žuvim,
Nors ant kabliuko – bet svajonių.
Kalbėt nemokančia, ir be minčių.
O visgi auksu žibančia iš tolo.