kartą aš ėjau gatve, pamačia ežiuką gražų. Neiškentus jam tariau: -Eikš su manimi greičiau. Parnešiau aš jį namo. Būsiu aš jam gera. O jisai, kad jį kur galas, neina niekur nors tu ką. Tupi sau tylus ir viskas. Duoki pieno jam greičiau. Dingo visas jo linksmumas ir greitumas, iržvalumas. -Eik brangusis tu laukan. Ten gyvensi tu geriau. Šitaip tarus sau aš viena, padariau ką ir sumanius.