Vienišos juodai dryžuotos katės kelionė tamsiu pušynu per pilnatį

Buvo vasara. Gal koks birželio mėnuo. Tądien atsikėliau neregėtai ansktų rytmetį. Saulė tik spėjo parodyti savo pirmuosius spindulėlius, daugelis kaimo gaidžių dar snaudė. Pabudau, manau, todėl, kad saulės šypsnis pakuteno man skruotą, pramerkiau akį. Išėjau į kiemą, pilnus plaučius pritraukiau gaivaus rytmetinio kaimo oro, jis buvo toks švelnus, drėgnas, dar šiek tiek šaltokas. Saulutė vėl pakuteno mano skruostą, norom nenorom nusišypsau. Pasisemiu iš šulinio vandens. Jis toks šaltas, netgi deginantis. Šliūkšteliu keletą rieškučių vandens ant veido. Nusiprausiu. Einu per kiemą dairydamasis į šonus. Keista, visas kaimas dar snaudžia. Žvilgteriu į laikrodį. Deja, nėra į ką. Jis liko namie. Atsisėdu ant suoliuko. Lininės kelnės sušlampa. Rasa dar nenudžiuvusi, dar nepakilusi aukštai aukštai saulės pagalba, dar guli čia, ir niekur nesiruošia trauktis. Man tai nemotais. Atsisėdu. Susimastau. Kas aš? Staiga ausyse pradeda spengti kurtinantis garsas. Jis sklinda iš ten, štai iš ten. Aš tai net matau. Ne! Tai senas surūdijęs rytmetinis autobusas rieda į miestą. Kaip visada jis tuščias, vairuotojas susiraukęs, vėl nepatenkintas valdžia, žmona jį apgaudinėja su kaminkrečiu, vaikai kaskart kaulina pinigų, sesuo prisiteisė pusė namo, net šuo ir tas virtuvėje trinasi prašydamas gardesnio kąsnio. Kažkada ponas vairuotojas - kaimo gyventojai jį taip vadinti pradėjo, kai šis įsitaisė senučiuką autobusą ir pradėjo važioti senutes į miestelį nusipirkti sardelių ir anūkams bombonkių - buvo geras žmogus, toks geraširdis, dosnus, nuolat besišypsantis. Tai žmona, vaikai, valstybė jį pakeitė, sužlugdė, padarė atgrasų, dabar netgi seniausai kaimo gyventojai jo nebepažysta. Jis dabar kasryt sėda į savo vienintelį ištikimąjį autobusą ir važiuoja į miestelį vienas. Vienas, nes niekas kitas nežino kada jis pasirodys stoty ir išvažiuos. Kažkada tik ką prašvitus. Pamenu. Kažkada kaimo davatka pasakojo, jog sugalvojo pasijuokti is pono vairuotojo. Ši vos prašvitus atėjusi į stotį ir laukusi net iki pietų, kol važiuos autobusas. Nesulaukusi. Nuėjusi pas pono vairuotojo žmoną ir pasiteiravusi kur šeiminykas, sulaukė atsakymo, jog šis kaip ir kaskart išvažiavo į miestelį. Mistika. Kaimo žmonės karštą vasarą keliasi labai anksti, kol dar nekepina saulė, mat daugiau darbų tada galima nudirbti. Nevienam yra tekę matyti poną vairuotoją važiuojantį į miestelį. Ir visada tuščią, ir visada tik saulei patekėjus. Kažkada seniau sklido kalbos, kad vienas žmogelis tiesmukiškai paklausė kodėl šis važiuoja miestelin taip anksti. Nesulaukė atsakymo, kaip ir nesulaukė autobuso ryt iš pats ankstaus ryto. Ponas vairuotojas išvažiuoja anksti rytą, tai matė keliolika kaimo žmonių. Tačiau dar niekam nėra tekę pamatyti jo grįžtančio. Kaimas yra toks vienetas, kad jame galima prisiklausyti daug tokių pasakų, tinkančiu tik jauniesiems skautams prie laužo gasdinti. Kaimas į tokius dalykus ranka numoja, moterim svarbu vaikus pamaitinti, karvę pamelžti, vyrams pilstuko butelį gauti. Nėra jiems laiko domėtis tokiais dalykais. Gana! Užteks apie pona vairuotoją, jis žmogus ir tuo reikia didžiuotis. Matyt vienintelis kaimo vyras nesutiksias parduoti sielos velniui už butelį degtinės. Jei tik ji jau neparduota. Tai gi, kur aš baigiau? a! Kai sėdėjau ant suolo ir akimis lydėjau autobusą, kaip ir kaskart riedantį į nežinią, užmarštį, nežinomybę. Vėl spengianti tyla ausyse, vėl niekas nevyksta, tyla, ramybė vedanti iš proto. Nusispjaunu. Velniai nematė! Atsistoju ir su vienintele mintimi einu link garažo. Pasiryžęs susirasti nors kokio darbo. Atveriu senučiukes girgždančias garažo duris. Štai jis - didelis, galingas, juodas senelio motociklas. Surūdijęs. Pamenu, kai jis man jį padovanojo šešioliktojo gimtadienio proga, tačiau kaip ir prieš tai, taip ir jau keletą metų jis niekur nejuda iš šios vietos. Jis tarsi senas ąžuolas šaknis amžiams įleidęs į žemę. Jo niekas nepajudins, o gal ir nejudins. Girdėjau dėdę šnekant, kad vertėtų jį darduoti, išeitų dar vienas butelis degtinės. Nekenčiu! Nekenčiu tokių žmonių, kurie dėl savo ydų patenkinimo gali pamiršti bet kokius įsipareigojimus, bet kokius pažadus ir visiškai nesvarbu, ar tai pensininkas iš gatvės, jauna gimdyvė, moksleivis ar net ponas Dievas. Nesvarbu! Taip negalima! Būtent šis vyras prieš keletą metų, kartu su seneliu man perleidęs šį motociklą žadėjo jį suremontuoti, nupirkti pirmuosius litrus benzino, išmokyti varuoti. Dėja dabar visi įrankiai pragerti, pinigai skirti benzinui seniai išleisti stiklinei pilstuko greta gyvenančiam kaimynui, o vairavimo įpatybės prarastos kartu su paskutiniais unginio vandens lašais, kurie beatodairiškai ryja smegenis. Jie palieka neišdildoma pėdsaką, kurio niekada mums nepavyks sugražinti, kad ir kaip betrokštume. Nupučiu senas dulkes susidariusias per keletą savaičių. Dabar čia niekas nebeužsuka, seniau dar girtas dėdė su alkūne netyčiukais nubraukdavo dulkes kai eidavo prisipilti benzino is senos statinės, kad galėtų parduoti už tą patį bjaurų skystį. Dabar čia jo seniai nebūta. Viskas išsunkta, iki paskutinio lašo. Atsisėdu ant motociklo balno, jis toks mikštas, patogus taip ir prašo iššokti į kiema ir apsukti keletą ratų. Uždedu rankas ant vairo. Tokio plataus, didelio. Priekinis stiklas visas dulkinas, nesimato netgi pora metrų priekyje. Nors ir nėra ką ten matyti, viskas išnešta. Nusikeikiu. Negaliu smergti visų, viso pasaulio. Neveltui garsėju šiame kaime kaip didžiasias optimistas, negaliu apvilti kaimynų, negaliu! Nulipu nuo motociklo. Susikišęs rankas į kišenes pereinu per visą garaža. Drėgna, šalta, netgi baugu. Įkišu ranką į marškinių kišenę, ten keliolika skatikų likusių nuo vakar pirktos duonos. Galėčiau juos atiduoti egletai prie bažnyčios ar parduotuvės, bet veltui. Nereikia būti gudročiu, kad suprastum kur tie grašiai nugarmės. Trinkteliu garažo durimis, galbūt net šiek tiek susinervinęs išeinu į gatvę. Atsidairęs aplink, tiesiog atsisėdu ant kelio. Jis toks dulkinas, nešvarus, nelygus. Štai mėtosi vinis iš kažkieno vešimo, štai akmenukas iš senučiuko automobilio. Normalu. Keistai jaučiuosi. Sėdžiu vidury gatvės. O kas man? Jug niekas neuždraus, galiausiai nėra kas uždraustų, jau gerą valandą kaip aš ant kojų, o aplink nė gyvos dvasios. Po galais kur visi? Jau ruošiuosi keltis ir eiti per kaimynus keldamas rytmetiniam darbam. Bet staiga pats save sulaikau. Kuriam velniui? Ar gi bus geriau kai kiekvienas pagyringas kaimynas kvies mane užvesti traktoriu, suarti lauka, ar nuvažiuoti į miestą? Ne. Lai miega. Pabūsiu aš vienas. Atsigulu. Galvą padedu tiesiai ant švyruotos dangos. Na ir kas? Niekas man neuždraus. Ne, vistiek man keista, nė vienos mašinos, nė vieno žmogaus. Gi dėdė Zigmas turi grįžti iš naktinio budėjimo su savo ištikimuoju Taksu. Dailus, mažas, tamsus šunėkas. Nepaprastai ištikimas. Mintys slysta, guliu ant kelio ir nieko negalvoju. Nežinau kiek taip laiko praėjo, gal valanda, gal dvi, galbūt net visos trys. <...> Matyt busiu užsnūdęs kuriam laikui, nes nepamenu kieno kas vyko toliau, tik pabudau nuo keiksmu. Pramerkiu akį, o ten kažkoks ne mūsų kaimo gyventojas važiuoja vežimu pro šalį. Sunkiai pratilpo jo vežimas, mat buvau išsidrėbęs per visą kelią. Kai pakėliau galvą, jis tik atsisuko ir mirkletėjo man. Per tas kelias sekundes "pažinties" su juo buvau susidaręs nuomonę, jog tai dar vienas viskuo nepatenkintas gretimo kaimo diedas. Nežinau, man tik pasigirdo tie keiksmažodžiai ar jis iš tiesų kažką sakė, bet tai buvo pirmasis žmogus sutiktas šiandien. Jaučiau jam kažkokią privilegiją. Kadangi nebuvau linkęs į smurtą ar pyktį aš jam taip pat nusišypsojau. Šis nieko neatsakęs nuvažiavo toliau. Taip. Jau nebemiegu. Atsistoju. Keista. Saulė jau gan aukštai pakilusi, o visas kaimas tyli. Kodėl moterys nebega melžti karvių? Kodėl vaikai nebegrykštauja kieme? Kodėl senieji žvejai nemirksta ežere? Kur visi? Nuo mažens mėgau mistiką. Pasikrapštau nuo kelio dulkiną pakaušį. Čia kažkas ne taip. Sapnas? Ne. Traukiu pro kiemą link sodo. Čia tetos mylimos gėlės, mano sumūryta upelės vaga, nuo vakar paliktas kastuvas. Jos kažkokios bekvapės, blyskios. Užsirišu atsirišusį batą ir įsiliuogiu į savo mylimą medį. Nežinia kodėl mane taip traukia į žemę, taip sunku lipti, batai slysta. Štai. Aš jau ant savo šakos. Atsiremiu. Iš čia matosi gal pusė kaimo, tačiau kaip ir prieš tai, taip ir dabar jis tarsi sustingęs. Gaidžiai negieda, šunys nebegioja, karvės nemūkia. Visiškai neįdomu ir man savo vietoje. Nereali tyla. Mintis. Einu prie upės, galbūt ten bus kaimynė iš kito kaimo galo beplaunanti rūbus. Moteriškė kaskart prašo pagalbos. Radikulitas. Atsisakau įprastinio salto į šieno krūva, verčiau nulipu ramiai, kiekvienu laipteliu. Neverta skubėti. Kažkodėl jaučiu jog visa diena šiandien mano vieno. Pakele, pamiške, palauke einu švilpaudamas, spardydamas akmenukus. Juk esu vienišas kaimo vaikis. Kas man uzdraus? Nėra kam uzdrausti. Štai laukas - kviečiai. Štai kitas laukas - kukurūzai. Kaip ir kasmet jų iki rudens nebeliks, kaimo vaikai greitesni už bet kokį ūkininką. Vėl šis eis pas mano senelį, skųsis, kad mes, anūkai, visus kukurūzus nuvalgėm. Mes lupt negaunam. Jau dideli. Senelis tik sudrausmina. Prevencija. Gaila kasmet jau po padaryto darbo. Kuo puikiausiai pamenu kaip pernai kai nusiskynėm pirmąjį kukurūzą su pussere norėjom į šio ūkininko pašto dežutę įmesti laiškutį, jog rūpintųsi prevencija savo lauko. Veltui. Kur tau toks stačiokiškas kaimietis supras toki žodį 'prevencija', galiausiai jis netikrina savo pašto dežutės jau gerą dešimtį metų. Niekas jam vargšui nerašo, o jei gauna iš vaikų kokį kalėdinį sveikinimą, tai paštininkė atiduota pačiam į rankas mieste kur sutiktam. Kas netingės valstybinį darbą dirbt. Pakyla nuotaika. Geras vis dėlto tas kukurūzo lauko ūkininkas. Taip jis pas mus ir vadinasi. Ir apskritai visi kaimo gyventojai turi savus pavadinimus. Štai - ponas vairuotojas, kukurūzo lauko ūkininkas, traktoristas, motušė, aš visų akimis - optimistas. dažnas mane taip vadina. Nesipriešinu - lai. Prieš mano akis, vešlios, tankios žolės laukas. Pernai čia derėjo avižos. Turbut vienintelė grūdinė kultūra kuri neša pelna šiuolaikiniame kaime. Štai arkliams parduota, ko neparduota, alų padaro, tada tikrai viskas bus išpirkta. Visi šį žmogų vadino aludariu, geras žmogus būdavo, turtingiausias kaime, tačiau tuo nesipuikuodavo, kaskart nuėjęs gaudavai avižinio sausainio, nuolat pilnas kišenes prigrūzdavo. Didis žmogu buvo, daug planų turėjo, gaila liga pasiglemžė. Tik penkiasdešimt devynerius metus teturėjo. Rudenį palaidojom. Liko trys dukros. Ką jos vienos kaime. Paliko trobą, lauką ir išvyko gyventi į miestą. Teko girdėt vyrus susirado, prabangiai gyvena. Nesiteikia pasirodyti. Kažkada aludariui prižadėjau tęsti jo verslą, o žadėjo jis dar malūną pirkti, lauką plėsti. Na nežinia, numirė jis nieko man nepasakęs, nežinau nei kaip tą alų daryti, nei kaip biznį sukti. Turbūt teks nueiti į kapines ir atsiprašyti jo. Na bet ne šiandien. Ryt, gal poryt. <...> Tas laukas, kuriuo einu toliau, atrodo toks didelis, kažkos bekraštis. Rodos einu gerą pasvalandį, o galo kaip nematyti taip nematyti. Pavargstu. Atsisėdu čia pat ant žolės. Įkrentu tarsi į krėslą, į minkštutę lovą. Valgyti! Noriu valgyti. Iš kur man prasimanyti maisto? Iki namų eiti toloka, bet čia taip pat nieko nėra. Jokie javai dar netinkami valgyt, neseniai praeita laukinė obelis taip pat negali pasigirti dideliu šiųmetiniu derliu. Nesvarbu. Apima kažkokia keista nuotaika, norisi kažkur bėgti, kažką daryti, tarsi visų atsipražyti, maldauti atleidimo. Bet tuo pačiu mane kažkas ir laiko, lyg ir prikaustytą prie žemės. Bandau stotis. Veltui. Negaliu pakelti nei vienos kojos, negaliu pakrutinti nei vieno raumens, aš čia, ir niekur nesiruošiu trautis. Aš čia ir esu lyg medis, lyg galindas ąžuolas kuris čia išdygęs niekur kitur nesitrauks. Jei ąžuolą jau pradėjusį leisti šaknis čia, perklesi į kitą vietą, jis žus, ir niekas jo nebeišgelbės. Jam tai tarsi išmetimas iš gimtinės, tarsi panieka prieš visa kas gyva. Mirtis. Mirtis laukia jo, augančio ne savo žemėje. Nežinia kodėl, bet mano mintys sukasi tik apie tai, kodėl jam tai netinka, kodėl jis žūna. Kodėl!? Neatsakys man niekas. Nieko aš ir neklausiu. Velniop. Atsisoju. Niekas manęs nebelaiko, visas organizmas funkcionuoja kaip pridera, tačiau mano siela lieka sėdėti ten, toje aukštoje žolėje ir žiūri į nueinantį kūną. Kūną be sielos, be dvasios, visiškai tuščią. Nežinia kaip ta dvasia turi rinktis, grįžti atgal į kūna, ar iškeliauti ten, aukštai aukštai. Neverta. Neverta jai daugiau čia pasilikti. Kūnas, jis nebekliūna nei už grumstų, nei už aukštos žolės. Nesunkiai pereina ir upelius. Nesunkiai persilinguoja per senučiuka svyruojantį tiltą. Tam kūnui niekas neegzistuoja, pradedant čiulbančiais paukščiais baigiant Dievu, siela, ar net pačiu kūnu. Aš niekas. Atsiradau iš nieko, esu niekas, turiu ir likti niekas. Arba nieke. Štai pagaliau - upė. Sraunesnė nei paprastai, tuštesnė nei paprastai, nykesnė nei paprastai. Čia nėra nei klegančių vaikų, nei skalbenčių moterų, nei girtuokliaujančių vyrų. Nieko nėra. Nėra, turbūt, ir manęs. Dangus apsiniaukia, saulę užgožia niūrūs debesys, vanduo atšąla. Aplink tvyro mirtis. Nenusimetu nei sunešiotų batų, nei purvinų baltinių. Vienintelė mintis galvoje - ąžuolas ir mirtis. Ąžuolo mirtis. Dėl ko? O gi dėl pačių žmonių. Įsiprendu į vandenį. Pradžioj iki kelių, paskui iki juosmens, krutinės, pečių. Vanduo siekia smakrą, nosį, akis. Pagaliau po vandeniu dingsta paskutiniai plaukeliai. Nieko, visiškai nieko nebeliko. kaip tvyrojo mirtina tyla, taip ir tebetvyro. Žmogus paniro. Jo nebėra, ir nebus. Ir nereikia. Gyvybė užgeso. Per Vėlines degs keliom žvakutėm daugiau.
Tąnakt buvo pilnatis, iš ryto žvejys rado jauno vaikino kūna nuneštą apie porą kilometrų prieš srovę. Mistika. Kaimas pilnas mistikos, dėja, nėra kaime kam ja domėtis. Po kelių dienų, viskas buvo užmiršta. Gyvenimas tekėjo toliau.
Panirau į vandenį amžiam, nesulaukęs nei vieno atleidimo, nepasiuntęs niekam švelnaus žodžio, atsiprašymo. Amžiams.




Moralas: juodai dryžuotų kačių nebūna.

2002.04.24  (c) julius