Pasaka be galo

Sunkiausia erdvėj ir laike rasti tašką
Prasmės žymę įpjaut kad nenudiltų

Nenudils, tikrai nenudils, jei
Skauda įpjovus ir sunkias po lašą tiesa

Kaip staktoj augantį vaiką pažymim
Ir varva nostalgija

Metams bėgant vaiko odoj įsirėžia rievės
Jis ryškiau vis užčiuopia medyje savo buvimą

Medžio syvuos dievo kvėpavimas srūva
Širdy tavo – nurimęs prieblandoj miškas, kur

Pavasarį geriame šventąjį vandenį
Kur kryžkelės medy įrėžiam prasmę ir

Padedam daugtaškį staktoj