Istorija apie semestro pradžią

Permirkusi nuo prakaito lėkiau į universitetą. Paprastai niekur nevėluoju, bet tą dieną viskas buvo kitaip: semestras prasidėjo neįprastai – vidury savaitės, trečiadienį, kaitinant saulei, spragsint vasaros karščiui, o pirmosios paskaitos laikas stebino ne ką mažiau – penktą valandą vakaro. Nors įsivažiuojantys mokslai vėl sukėlė manyje nerimo kirbesį, vis dėlto jaučiausi gana tvirtai, buvau senbuvė, pažinojau pastatus, fakultetus, auditorijas. Ir vis dėlto pavėlavau, tarytum būčiau nelupta, nevirta pirmakursė.  Įlėkusi į auditoriją susvyravau: kas mes, kur mes – Osle, Danijoje, universiteto auditorijoje? Bet tuoj pat susitvardžiau ir nutūpiau savo užgyventoje vietoje galinėje eilėje.
    Nutraukęs savo filosofinius dėstymus, Maikas netikėtai perėjo prie jam nebūdingų ritualų:
    – Noriu patikrinti, ar susirinko visi užsiregistravę, – pranešė ir monotoniškai ėmė deklamuoti pavardžių eilėraštį, beveik nesidomėdamas, ar studentai atsiliepia, ar ne: – Anberg, Borch, Didriksen, Eriksrud, ..., Vermer, Wang.
    – Aš! – sušunku, kai jis pabaigęs visą sąrašą savimeilišku judesiu švysteli lapų šūsnį ant stalo. Savo garsiu šūktelėjimu nustebinu net save pačią. Pastebiu, kaip auditorija grįžteli mano pusėn.
    – Ką? – nutęsia Maikas. Tonas išduoda, kad jis yra vienintelis šioje auditorijoje, kurio mano šūksnis nenustebino.
    – Manęs nebuvo. Ten... Ten... Sąraše, – jo ramybė mane visiškai sutrikdo.
    – Aha! Štai kaip. Įdomu. Gal išsiaiškinsim po paskaitos, jei studentė neprieštarauja?
    Pajuntu, kad jo žodžiai reiškia kur kas daugiau, ir tai neduoda ramybės, neleidžia susikaupti. Nors pagaliau pilnai suprantu jo danišką akcentą ir netgi gana neblogai pažįstu dėstomas filosofines teorijas, vis dėlto nesugebu nieko įsidėti į galvą. Jis vaikšto pirmyn-atgal palei lentą, retkarčiais sustingsta, tarytum akimirksniui išvykdamas pasivaikščioti po savo mintis, o tada vėl grįžta į auditoriją ir lengvai nusišypso. Visiems. Tik ne man.
    Paskaitai pasibaigus išgirstu garsiai tariamą savo vardą. Auditorija vėl atsisuka: pirmiausia į jį, po to į mane. Tai pastebėjęs, Maikas pačiumpa nuo stalo sąrašą ir iškelia jį į orą, bet tikriausiai supranta, kad žaisti slėpynių per vėlu.
    – Ateik, pasikalbėsim.
    Lyg šunelis seku iš paskos per aikštę į gretimą pastatą, laiptais kylu į viršų, tipenu koridoriumi iki kabineto. Jo žingsnių aidas pasirodo keistai svetimas.
    – Kas čia per nesąmonės?
    Nors beeidama nuteikiau save dideliam netikėtumui, klausimas visgi pribloškia. Nebyliai sužiopčioju ir tai tikriausiai suteikia jam dar daugiau pasitikėjimo.
    – Ką tu susigalvojai? Ką čia veiki? – deklamuoja.
    – Ar aš negaliu eiti į tavo paskaitas?
    – Gunda, tau nėra ką čia veikti, – nusisukęs jis rankioja nuo stalo knygas.
    – Aš noriu išlaikyti egzaminą.
    – Išlaikyti egzaminą? Kokį egzaminą? – atšoka nuo stalo.
    – Noriu geresnio pažymio.
    – Kh-ha? Ką čia kalbi? Sėdėsi čia tam, kad gautum geresnį pažymį? – mosteli nustebęs. Bet tuoj pat vėl nurimsta. – Tau reikia keliauti toliau, Gunda. Kaip tu nesupranti?
    – Nesupantu! – sužviegiu ir išbėgu iš kabineto.
    Kaip pasiutusi pralekiu pusę koridoriaus. Pamačiusi, kad manęs nesiveja, stabteliu. Bet nesiseka nurimti. Suvokiu, kad bėgu ne nuo Maiko, bėgu nuo to, nuo ko pabėgti neįmanoma. Nuo savęs. Visą gyvenimą taip bėgau. Ir bėgsiu. Kaip šlykštus vikšras nuo savo uodegos. Tik uodega manęs nepalieka, šliaužia paskui. Kaip prakeikimas, kaip prigimta lemtis. Dėl to manęs niekas nemyli. Net ir dėstytojas į paskaitas nebeįsileidžia. Belieka susikrauti daiktus ir važiuoti. Tik kur? Ar dar esu kažkur laukiama?
    Pasuku laiptų link, tarytum nesavom kojom klibikščiuoju žemyn – nei skubėdama, nei neskubėdama. Išėjusi lauk, pėsčiomis patraukiu į bendrabutį.
    Įkaitęs asfaltas šildo blauzdas, minkštu vakaro tinguliu apgaubia kūną. Nebeskubėdama, kaip vikšras, lėtai ropčiuosi į kalną, net pamirštu ginčą. Norėtųsi taip šliaužti be galo, kol išsinersiu iš savęs, paliksiu šią šlykščią esybę, virsdama kita, visiškai kita, ta, kuria norėtųsi būti, ta, kuria kažkas džiaugtųsi. Bet nepavyksta. Dar nepavyko. Kodėl žmogus negali susisukti į kokoną, o iš jo išsinėręs lengvai kaip drugelis išskėsti puošnius sparnus? Gal todėl negali, nes daugumai paprasčiausiai to nereikia. Galbūt niekam nereikia. Tik man. Esu šlykščiausias, pats bjauriausias vikšras. Kad ir kur besislėpčiau: Varėnoje, Osle, savo bendrabutyje – visiems laikams liksiu ta pati, Gunda, ta, kuri nekenčia pati savęs.
    Kelionė trunka be galo ilgai, o pasiekusi studentų miestelį pasijaučiu nežmoniškai pavargusi, tarytum visą dieną būčiau pravaikštinėjusi mieste. Lifte vos beatsilaikau pagundai susiriesti ant grindų.
    Atvažiavusi iki dvylikto, praveriu duris ir sustingstu priešais jį. Nenustembu, nė kiek nenustembu. Tarytum tai buvo savaime suprantama, tarytum tik taip ir turėjo būti. Nirštu ant savęs, kad drįstu tuo džiaugtis, iš paskutiniųjų bandau užgniaužti palaimą.
    – Pamiršai, – ištaria jis ramiai, kaip auditorijoje priešais studentus, ir ištiesia ranką.
    Išplėšiu savo kuprinę jam iš pirštų ir sustingstu. Gal per ilgai taip stoviu, truputį per ilgai. Išsigąstu, kad apsisukęs jis išeis.
    – Ačiū, – tariu garsiai, tarytum ne dėkočiau, o maldaučiau pasilikti.
    Atrakinu ir įžirglioju į kambarį, palikdama paskui save praviras duris.
    Maikas atseka iš paskos. Šeimininkiškai sustoja prie lentynos, kilsteli knygą, pavarto, vėl padeda, nužvelgia kitas. Niekada nėra mano kambaryje buvęs, bet iš elgesio galėtum pagalvoti, kad lankosi čia nebe pirmą kartą. Tai pribloškia, pykdo, erzina, vos pavyksta susitvardyti, o kai jo ranka pakyla prie Milos nuotraukos, manyje nokstantis burbulas pagaliau praplyšta.
    – Ne tu viską nusprendi! – imu loti kimiu balsu. – Čia ne tavo! Čia niekas ne tavo! Ir neliesk! Aš pati viską nusprendžiu!
    Jis paleidžia nuotrauką.
    Iškvepiu. Tarytum ta nuotrauka dabar būtų visų svarbiausia, lyg mano gyvenimo klodas, kurio jam nedera liesti. Į kurį negaliu jo įsileisti.
    – Paklausyk.
    – Aš nenoriu nieko klausyti! Nenoriu nieko!
    – Palauk.
    – Aš nieko nebediskutuosiu!
    – Teisingai. Ir aš ne. Ir aš ne, – ištaria, tarytum per paskaitą, kai atsisukęs besdavo į mus pirštu: „Platonas – taškas – Aristotelio žodžiai – taškas – Markso teorija. “ – Ir aš ne, – galutinai užantspauduoja.
    Iš kišenės ištraukia didelį lapą, skrupulingai jį ištiesia ir atkiša man. Kunkuliavimas krūtinėje šiek tiek aprimsta. Išpešu jam iš rankos popierių ir pavartau, bet nepajėgiu suprasti, kas ten surašyta, tarytum tai būtų dar nematyta kalba: nei danų, nei norvegų, o kažkas visiškai svetima.
    – Užregistravau tave į du kursus: tarptautinės vertėjų komunikacijos ir sinchroninio vertimo, – pabaksnoja man. – Galėsi pati pasirinkti, kuris labiau tinka.
    – Mane? Į? Ką?
    – Taip, – atsako savimeilišku tonu.
    – Aš užsiregistravau į filosofiją! – šaukiu.
    – Aš pasakiau, kad filosofijoje tavęs nebus. Tu išbraukta iš sąrašų!
    Staiga pajuntu, kad nebeatpažįstu savęs, nebesuvokiu, kuria kalba kalbu: gal krankiu kaip jis, gal klykiu lietuviškai. Panašu, kad nei jis, nei aš pati nė žodžio nesuprantame. Akyse mirguliuoja nuo siutulio, kaip vaikystėje, kai kuldavausi su sese, bandydama įrodyti, kad ir man po saule šiek tiek priklauso, nors ir nedaug. Esu pasiruošusi išsinerti, išversti savo vidurius, idant įrodyčiau, kaip nekenčiu jo išsigimusios, ligotos, supuvusios teisybės.
    Girdžiu, kaip mano pačios balsas prityla, nurimsta, it koks išsidūkęs padaras. Klesteliu ant lovos ir susigūžiu į kamuolį, lyg kokonas įsivynioju į savo snarglių, seilių ir ašarų patalą. Į pyktį visam pasauliui. Ir visai neberūpi, kad Maikas stovi šalia. Žinau, kad dabar jis galvoja tik viena – kuo greičiau manimi atsikratyti. Kaukiu kaip vienišas šuo, zirziu kaip iš kevalo nepajėgiantis išsiropšti vabalas.
    Jis prisėda šalimais. Suspaudęs mano veidą tarp delnų, savo rankovės krašteliu nutrina skruostus ir smakrą. Ant grindų skardžiai tarkšteli numautos basutės. Nuvirstu į patalą. Nuogas mano blauzdas Maikas suvysto į antklodę, o pats, sukryžiavęs kojas po savimi, įsitaiso lovos kojūgalyje.
    – Atsiprašau, – lemenu, nebeatlaikiusi jo žvilgsnio.
    – Kas tau? – jis suspaudžia saujoje mano pėdas.
    – Nežinau, – išdrebinu ir vėl paskęstu. – Tu tiesiog...
    – Studente mano, aš nieko blogo nenoriu, – vėl spaudžia mano pėdas. – Tik tau reikia eiti toliau. Negali sėdėti mano auditorijoje, nes...
    – Aš visai ne dėl... – nutraukiu.
    – Ne dėl? – jis atsako tuo pačiu.
    – Žinoma, kad ne dėl tavęs! – vėl suspingu žuvėdros balsu.
    – Žinoma! Žinau, kad ne dėl manęs. O dėl geriausio pažymio. Ar aš suklydau, studente?
    Paslepiu akis.
    – Žinai, ką, Gunda? Gautum tu tą pažymį: iš antro karto, iš trečio – nežinau, man visai nesvarbu. Nesvarbu, iš kelinto, bet gautum. Daugelis negautų, bet tu gautum, esu tikras. Bet-kam-tau-tai? – išdeklamuoja. – Kam?
    Nesulaukęs atsakymo, jis pakyla ir vėl prisiartina prie Milos nuotraukos. Iš už jos ištraukia kitą ir nužvelgia Paulių, atsirėmusį į akmeninę Vigelando skulptūrą.
    – Ar tu vis dar...?
    – Ne, – atšaunu.
    – Ar jis nebe...?
    – Ne, – atsakinėju paskubom.
    Krūtinėje palengvėja. Kilsteliu nuo pagalvės ir perbraukiu atbula ranka sau per panosę. Rodosi, galėčiau visiškai ramiai atsistoti, paimti tą nuotrauką, suplėšyti į skutelius ir išbarstyti pro langą, o tada persisverti ir stebėti, kaip iš dvylikto aukšto sninga mano nelaimingu gyvenimu. Ir visai nebaisu, net jei per daug persisverčiau. Tada ramiai sau krisčiau skuteliams iš paskos, sklęsdama lyg lengvas pūkas, plasnodama kaip besvoris drugelis. Ne, ne spalvotas, ne puošnus. Tik baltas, visiškai baltas. Ir tuščias. Visiškai tuščias, alkanas, pasiruošęs. Žinantis, kad apačioje manęs lauks, kad galėsiu saugiai nutūpti į jo delną ir paprašyti: „Pagirk mane, būk geras, pagirk. “
    Maikas pastato nuotrauką į vietą.
    – Norėjau tai žinoti. Kad būčiau tikras. Bet, – pertraukia pats save, – į savo paskaitas tavęs neįsileisiu. Tu per gabi, kad ten sėdėtum.
    Nutūpiu. Vis dar bespalvė. Bet pasiruošusi.
    – Tačiau dabar žinau, kur gyveni, – ištaria.
    Dirsteli į laikrodį. Susirietęs paskubom apsiauna.
    – Tik privalai suprasti, kad mano gyvenimas kitoks, Gunda. Matau, kad tau viskas labai sudėtinga: studentai, dėstytojai, paskaitos... O man paprasta – turiu Kają. Ir ne viskas nuo manęs priklauso, – prieina prie durų ir paspaudžia rankeną. – Va, dabar vėluoju, todėl turiu lėkti. Taip jau yra, ar tau patinka, ar ne.
    Švystelėjęs greitą atsisveikinimą, jis dingsta pro duris.
    Nepabučiavęs. Nors norėjo. Žinau, kad norėjo, ir vis dėlto nepabučiavo.