Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pasigirdo linksmas juokas, o tarp to juoko išgirdau ir savo vardą:
- Mile, tai štai kur tu. Mes tavęs pasigedom, jau ruošiamės eit tavęs ieškoti. Pažiūrėk kiek visko atgabeno tavo seserys. Tuoj neturėsim kur visko dėti ir taip jau visos spintos nuo rūbų ir batų lūžta – dar vienas juoko pliūpsnis ir Orestas gavo nuo Emilės gerą spyrį į užpakalį, nuo to visi vos ant žemės nepradėjo raitytis, o su jais ir aš kartu.
- Na jau, Orestai, geriau neerzink Emilės, o tai žiūrėk tuoj gyvensi lauke ir pačiam teks apsipirkinėti – tai pasakiusi nusijuokiau ir man pritarė likusieji, nes visi žinojom, kad Orestas už visus labiausiai nekenčia parduotuvių.
- Oi pagąsdinai, juk dar turiu Lėją. Taip, mažute? – Tarė apkabindamas ją.
- Norėtum – atsakė ji ir parodė liežuvį, nuo ko visi dar labiau pradėjo juoktis, o Orestas stovėjo visas sutrikęs ir nežinodamas ką daugiau pasakyti.
- Na gerai, pasijuokėm ir gana, einu gaminti vakarienės, nes spėju visi esat išbadėję, o ypač jus merginos po tokio šiandieninio apsipirkinėjimo, tiksliau pasakius, tai galima pavadinti, parduotuvių siaubimo  - jau šūktelėjau sukdama už kampo į virtuvę.
Dar eidama spėjau pagalvoti, kad jaučiuosi kaip vyriausia šeimoje ir labiausiai subrendusi už visus, žinoma po Adrijaus, nors pagal oficialius metus esu jauniausia. Adrijus yra mūsų šeimos galva ir mums lyg tėvas.
    Priėjusi prie vyriklės pradėjau sukti galvą ką gaminti, tad nusprendžiau padaryti visų mėgstamą vištieną greifrutų padaže. Taip nusprendusi ėmiausi darbo ir daugiau nieko kurį laiką negalvojau, tiesiog įsitraukiau į darbą.
Kai jau viskas buvo paruošta, visus sukviečiau į valgomąjį prie didžiulio stalo kur visi susėdo ir pradėjo valgyti. Visi kaip niekada buvo tylūs ir paskendę savuose pasauliuose, o tai buvo neįprasta. Pagaliau baigę valgyti visi nurinko stalą ir kaip visuomet nešvarius indus paliko mano priežiūrai. O tai buvo pats bjauriausias užsiemimas, nes reikėjo plauti rankom.
Kol tvarkiau indus  pas mane atėjo Emilė su Adrijum. Jie kaip pora, labai daug laiko praleidžia kartu, o juolab, kad gyvena tam pačiam kambary. Pirmoji prabilo Emilė:
- Mile, kas tau šiandien yra? Labai keistai elgiesi ir net negirdi kas ką tau sako. 
- O kas man turi būti? Viskas gerai.
- Na man tai taip neatrodo. Visi pastebėjom, kad tau kažkas yra.
- Na ir kas man yra?
Šįkart įsiterpė Adrijus, visą laiką stovėjęs ir nieko nesakęs:
- Kaip jau sakė Emilė negirdi ką tau sako, atrodai išsiblaškiusi, kažkokia tyli, nors taip niekada nebūdavo. Nuo mažens esi čiauškutė ir negalėdavai nutilti nors dešimčiai minučių, o dabar kažkas pasikeitė, tai kas gi tau yra?
Kažkodėl nenustebau, kad Adrijus pastebėjo, jog kažkas yra. Juk jis mano tikras brolis ir tikrai gerai mane pažysta, nes padėjo tėvui, kol dar jis buvo gyvas, mane auginti nuo pat kūdikystės, todėl jis man atstoja tėvą ir be galo aš jį myliu. Todėl kad nuslėpčiau ką jaučiu ir juos nuraminčiau pasakiau:
- Nesijaudinkit man viskas gerai. Tikrai. Tik gal šiandien kiek per daug prisivaikščiojau ir pervargau.
Tai pasakius vėl prisiminiau sutiktą vaikiną ir sutrikau. Kad nuo jų nuslėpčiau savo sutrikimą, greitai baigiau tvarkyti indus ir pasistengiau kuo greičiau dingti iš virtuvės. Man beeinant pro Adriju jis mane nulydėjo susirūpinisiu žvilgsniu, tačiau daugiau nieko nesakė ir už tai aš jam buvau dėkinga.
Tik atsidūrusi savo kambaryje šiek tiek apsiraminau ir nukritau ant lovos stengdamasi daugiau apie nieką negalvoti, nes manau, kad šiai dienai įspūdžių jau užteks.
Net nepajutau kai taip begulėdama užmigau ir naktis pralėkė akimirksniu, net pasidarė keista, jog nieko nesapnavau. Retai taip atsitinka, kad nieko nesapnuoju. Pramerkusi akis pastebėjau, kad buvau užmigusi su rūbais. Apsidairiau po kambarį ir akys užkliuvo pro langą matomo vaizdo, pradėjo švisti. Dangus nusidažė violetine, rožine, vėliau oranžine spalvomis. Taip stebėdama pragulėjau nežinia kiek laiko, kol nusprendžiau, kad jau metas keltis. Todėl atsikėlusi greitai palindau po karštu dušu, nes kūnas buvo sustingęs po nakties. Išėjusi iš dušo įsisupau į rankšluostį ir patraukiau į kambarį prie drabužinės. Joje susiradau sau apatinius, juodus bridžus, tamsu, lengvą džemperį ir baltą trupom rankovėm maikutę. Apsiauti nusprendžiau lengvus, juodus sportinius batelius su trumpom baltom kojinaitėm. Priėjusi prie veidrodžio likau patenkinta vaizdu, matomu jame. Atrodžiau puikiai. Nusprendžiau šiandien pabūti kiek sportiška, todėl išsišukavau plaukus ir susirišau juos į „arklio uodegą“. Pabaigusi rengtis, pagalvojau, kad riekėtų aptvarkyti sujauktą lovą ir išmėtytus rūbus. Viską sutvarkius patraukiau link durų.
Vos tik atsidūrusi koridoriuje išgirdau 1 aukšte balsus. Tikriausiai jau visi atsibūdę. Tai kiek gi dabar valandų? Ne vėliau kaip 9 val. turėtų būti. Kai buvau jau netoli laiptų pabaigos išgirdau savo vardą. Tačiau, kai pasirodžiau ant laiptų, visi nutilo. Tikriausiai jie dėl manęs nerimavo. Vos priartėjusi sulaukiau iš jų nepatiklių žvilgsnių. Norėdama jiems parodyti, kad man viskas gerai, žengiau  pas juos į valgomąjį ir plačiai nusišypsojusi pasakiau:
- Labas rytas visiems.
- Labas, kaip matau tu šiandien vėlyva – pasakė nusišypsojęs Adrijus.
- O gal jūs šiandien ankstyvi? – Atkirtau jam.
- Na vat, kad ne. Juk jau 10 valanda – pasakė Lėja, o aš tik išsižiojau, niekada taip vėlai nesikeldavau. Dažniausiai už visus ankščiausiai.
- Negali būti – atsigavusi pasakiau.
- Pati pasižiūrėk – man panosėj pakišo laikrodį Orestas. Iš tiesu laikrodis rodė 10: 05 val.
- Čia tikriausiai todėl, kad vakar labai pavargau. Gerai nors tiek, kad tokie apsipirkinėjimai būna tik kelis kartus į mėnesį – paskiau nusišypsojusi.
- O man padarėte pusryčius? - Vėl paklausiau, nes kaip mačiau, jie turėjo tik sau. Visi susižvalgė ir prabilo Kajus:
- Na, kad ne – susigėdęs pasakė, o visi nuleido galvas. Atrodė tokie prasikaltę.
- Na ir kas gi jūs per šeima? Aš jums padarau, o jūs man vienai net negalit? – Nusijuokiau ir pabaigiau  - na nieko tokio, vis tiek nelabai noriu – tai pasakiusi patraukiau į virtuvę.
Pagalvojau, kad šiandien nuostabi diena ir nusprendžiau nueiti į savo ramybė kampelį. Vien mintis apie tą vietą privertė nejučiomis pagreitinti žingsnį. Tad įlėkusi į virtuvę, nusigriebiau kelis apelsinus ir išrūkau pro duris, vos spėjau visiem šūktelėti, kad išeinu. Kai tik pasiekiau mišką prie manęs pribėgo Akira ir kartu patraukėme į ramybės kampelį, nuostabią vietą vidurį miško. Niekada nesupratau, kaip tokia vieta gali egzistuoti ten kur vien medžiai, krūmai ir nieko daugiau...
Bebėgdama su Akira prisiminiau, kaip aš ją radau. Akira yra juoda pantera, kurią prieš 2 metus kažkur beklaidžiodama miške užtikau visai mažytę įstrigusią į medžiotojų paspęstus spąstus. Tad nieko nelaukusi ištraukiau ją iš ten ir parsinešusi į namus, ją gydžiau. Niekada nepamiršiu kokie namiškių veidai buvo, kai parsinešiau ją susuktą į megztinį: mažutę panterą, sužeistą ir dar vos bepajudančią. Visi buvo išsigandę, kad tokį padarą parsinešiau į namus. Iš pradžių jie bandė drausti laikyti ją viduje, apskritai namuose, bet aš taip negalėjau su ja pasielgti ir nekreipiau dėmesio ką jie sako, po kurio laiko ir jie pamatė, kad nėra prasmės man kažką sakyti, nes aš vis tiek jų neklausysiu. Ji tiesiog pavergė mano širdį. Kol buvo visai mažutė ją girdžiau pienu, o kai paaugo, pradėjau maitinti žalia mėsa. Galiausiai ji sustiprėjo ir galėjau ją paleisti į mišką, kur dabar ji gyvena, nors kartais nakvoja ir namuose, pas mane kambaryje.
Kol ją slaugiau tarp mūsų atsirado toks ryšys, net niekas jo negalėjo paaiškinti. Būdavo neįmanomų dalykų, pavyzdžiui, kai man būdavo liūdna ji iš karto atbėgdavo iš miško, kad ir kur bebūtų, ir braudavosi į namus kol galiausiai kas nors ją įleisdavo ir ji atskubėdavo prie manęs prisiglausti ir paguosti. Iš pradžių kol ji buvo maža visi namiškiai nuo jos laikydavosi atokiau, nors ir nebijodavo, nes buvo maža. Tačiau laikui bėgant ir jai augant namiškiai prie jos priprato, tačiau atsargumo dėlei laikosi atokiau, kai ji namie, o ypač Emilė jai jaučia didelę baimę. Tikriausiai čia dėl jos praeities, nes ją išgelbėjome, kai laukiniai žvėrys buvo ją užpuolę.
Dabar viskas yra kiek kitaip, kai esame nesenstantys, nes laukiniai gyvūnai mūsų nebijo ir nepuola. Tačiau vis tiek mano šeima prisibijo Akiros, nes galvoja, kad ji vis dėlto yra laukinis padaras. Man ji yra mano šeimos dalis ir jau 2 metai, kai ji užima ne mažą dalį mano širdies.
Prisiminimų dėka greitai pasiekiau savo ramybės kapelį. Tai nuostabi vieta prie nedidelio ežerėlio, kuris yra vidurį miško. Mažai kas iš paprastų žmonių nuklysta į šią vietą ar ją žino, nes ji miško glūdumoj ir ne visi išdrįsta prie jo artintis. Miškas pilnas pavojingų gyvūnų, kurie bet kada gali užpulti paprastą žmogu. Mums laukiniai žvėrys nepavojingi, mes juos galime liesti, glostyti be baimės, kad jie gali mums ką padaryti. Mes prie jų artinamės tik tada jei jie patys prie mūsų prieina ar mus prisileidžia, nes yra tokių kurie tiesiog nekreipia dėmesio.
Akira viena iš nedaugelio, kuri mus prisileidžia. Ją galima pavadinti naminiu gyvūnu, kurią labai myliu ir kuri visada mane lydi jei tik išsiruošiu į savo mėgstamiausią ir nuostabiausią vietą prie ežero, kur galiu nieko nesibaiminti, kad kas nors sužinos kas ištiktųjų aš esu. Galiu panirti į savo apmąstymus, prisiminimus apie savo gyvenimą, ko man jame trūksta. Kai šilta diena, galiu paprasčiausiai išsimaudyti, nes ežero dugnas yra vien smėliukas, o vanduo toks švarus ir skaidrus, kad jame galima išbūti nors visą dieną. Ant kranto ar ant tiltelio, kurį pastatė Adrijus mano prašymu, galiu sėdėti tiek kiek pati noriu arba žaisti su Akirą.
Taip prie ežeriuko prasėdėjau iki vėlumos. Namo grįžau jau sutemusi, Akira liko miške. Vos tik man įžengus pro terasos duris, mane pasitiko vaikinų šūksniai ir patys greitai prie manęs prisiartino:
- Pagaliau grįžai, mes tuoj nuo bado mirsime – pasiskundė Orestas.
- Nenumirsit, tuoj padarysiu ką greito. Tai kodėl patys nepasidarėte? – Nusijuokusi palaukiau.
- Pati puikiai žinai, kad nemokam – nepatenkintas atsakė Kajus.
- Jūs vaikinai, tai taip, o merginos? – Linksminausi užtemdama laiką, norėjau juos kiek pakankinti.
- Merginos atsisakė mums daryti. Nebekankink daugiau mūsų, tu paskutinė mūsų viltis – jau maldavo Adrijus.
- Gerai, gerai – nusišypsojusi jiems, pasukau link virtuvės, beeidama dar spėjau jiems sušukti – per tiek laiko kol gyvenat galėjote ir patys išmokti, o ne išnaudoti už save jaunesnius, kad jum darytų valgyt. – Po tokių mano žodžių svetainėje pasigirdo griausmingas juokas. Spėju jie puikiai suprato, kad kartais atrodau vyresnė ir už juos.
Kai tik įžengiau į virtuvę iš karto ėmiausi darbo, greitai kažką pagaminau. Pati, net nelabai supratau, tik atsimenu, kad kažką iš kiaušinių. Kai viskas buvo paruošta greitai pavalgiau, išties gavosi labai skaniai. Kai ir visi kiti pavalgė, sutvarkiau indus ir patraukiau į savo kambarį. Juk reikėjo padaryti rydienos namų darbus. Dar girdėjau, kad visi namiškiai įsitaisė svetainėje prie televizoriaus.
Įžengusi į savo kambarį, priėjau prie rašomojo stalo, susirinkau reikalingas knygas ir atsidariusi stiklines balkono duris į jį išėjau. Įsitaisiau patogiame krėsle, knygas pasidėjau sau ant turkiškai sukryžiuotų kojų ir pradėjau daryti namų darbus. Dar pasidžiaugiau, kad Adrijaus paprašiau balkone įrengti apšvietimą. Namų darbus padariau per kokį pusvalandį. Man patinka sėdėti taip ir stebėti gamtą, nors dar tik vasaris eina į pabaigą, čia pakankamai šilta, taip pagalvojusi ir atsipalaidavusi pradėjau stebėti žvaigždėtą dangu. Man taip bežiūrint nukrito viena žvaigždė, po jos sekė kita, vėliau dar kita. Sakoma, jei krintant žvaigždei sugalvosi norą, tai jis būtinai išsipildys. Tad užsimerkiau ir sugalvojau norą. Norėjau, kad atsirastu toks žmogus kaip aš, kuris mane mylėtu ir kad aš jį.
Dar kurį laiką taip pasėdėjau, žiūrėdama į dangų. Kol galiausiai nusprendžiau, kad jau laikas miegoti. Pažiūrėjau į laikrodį, jis rodė pusę 12 val. nakties. Susikroviau, į juodą, paprastą kuprinę, rydienai reikalingus daiktus ir knygas. Pasiruošiau rūbus kuriuos rengsiuosi: juodi aukštakulniai; siauri, tamsiai mėlyni džinsai; juoda su aplikacija bliuskute, apnuoginančia vieną petį ir juodą švarkelį. Pagalvojau, kad to turėtų užtekti. Su ta mintimi iš drabužinės pasiėmiau savo pižamą ir patraukiau į dušą.
Karštas vanduo labai gerai atgaivino ir sušildė. Išėjusi iš dušo apsirengiau pižamą, išsivaliau dantis, pasitepiau veidą kremu ir patraukiau į savo lovą dar su drėgnais plaukais. Vos tik atsiguliau į minkštą lovą, akys automatiškai užsimerkė ir po 5 min. aš jau buvau sapnų karalystėje, kur nereikėjo apie nieką galvoti ir buvo galimą pamiršti kasdienę rutiną...
2011-04-06 19:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-07 20:00
Meškiukas
Žinai, yra tokis dalykas, kaip pertrauka.lt....
Bet apie viską iš pradžių.
Kodėl, kaip belekoks gėris pasirinktas nemirtingumas?  Ar manai, jog tai yra labai didelis stebuklas? Manai, kad nemirtingi yra laimingi, nes turi visą pasaulio laiką? O kas iš to, jei ilgainiui patyri viską, kas įmanoma ir tas nemirtingumas pradeda atsibosti? Tai galbūt jie vampyrai? Žinoma, gali būti, kad patys vampyrai, kaip personažai, tau nepatiko, tačiau sužavėjo mintis, kad jie nemirtingi, turtingi ir tt. Ar gi visai nebėra idėjų, kaip pavaizduoti personažus unikaliais?
Ką aš sužinojau, perskaitęs visa tai - kad dauguma mergaičių pergyvena tam tikrą laiko tarpą, kai jas žavi bendras gyvenimas su best'ais draugais, galėjimas pirkti kada ir kiek nori, žvengimas iš užpakalių spardymo joke'ų ir kad jos nori jaustis ir atrodyti vyresnėmis. Be to - kad berniukams tiesiog reikia priežiūros ir tai gali suteikti būtinai tik ta mergaitė, norinti atrodyti vyresnė.
Kapiš?
Tu čia aprašei savo svajones ir nereikia būti psichologu, kad tai pastebėtum, nes tie dalykai įkyriai lenda į akis. Po metų užpakalių spardymo joke'ą pakeis "Adrijus myyyyli Lėėėėėją", o po dviejų - " Adrijus permiegojo su Lėja".
Toliau- kur čia fantastika, be to, kad krūva nepilnamečių gyvena vienam bute? Pantera? Nu ir ką? O šitą komentarą rašo meška, bet tai ne fantastika, o diagnozė.
Ką gali padaryti toliau:
-eiti į pertrauka.lt ir rašyti ten tiek, kol pagaliau suprasi, kodėl mes varom ant šito šedevro
-rašyti, bet krauti į stalčių, kol pagaliau suprasi, kodėl mes varom ant šito šedevro ( nesijaudink, pas mane tokio gėrio irgi pilni stalčiai)
-mesti viską ir išvadinti mus idiotais
-rašyti tol, kol pasakysim, kad jo, čia jau lašas fantastikos

4.punkto papildymas - duoti klasiokei, gaunančiai iš literatūros pamokų ne mažiau kaip 10 savo šedevrus,kad ji juos pataisytų.

taigi, raudona ar mėlyna piliulė?
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-07 15:07
Flax
Heheh... Man patiko mintis apie plaukų šukavimąsi kaip sporto rūšį. Buitinė penkiakovė,  apimanti plaukų šukavimasi, blakstienų klijavimą, nagų lakavimą, nosies pudravimą ir malkų štabeliavimą (eilės tvarka), neabejotinai sutrauktų nemažai abiejų lyčių gerbėjų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-07 14:59
pilkė_
"Nusprendžiau šiandien pabūti kiek sportiška, todėl išsišukavau plaukus ir susirišau juos į „arklio uodegą".

Plaukų šukavimasis yra sportas? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-07 09:30
Exuss
Kadangi mano komentaras bus autorės palaikytas "kitų menkinimu", tai net nesakysiu, ką galvoju apie kūrinį :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-07 03:56
nekalto_kūrybos_prasidėjimo_avis
...mundus vult decipi, ergo decipiatur...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-06 22:31
Dvasių Vedlė
<Pastraipa apie mano ramybės kampą>
<Pastraipa apie rastą Akirą>
<Pastraipa apie nepuolančius gyvius>
<Dvi pastraipos apie ramybės kampą, Akirą ir nepuolančius gyvius>

Ketvirtoji pastraipa skirta tam, kad primint apie ką rašei prieš sekundę? Aha, vis dar išbandai skaitytojų atmintį, kaip matau... Manau, kad daugelis ja nesiskundžia, tad nustok.

Kodėl, dėl švenčiausios dievo meilės, mums turėtų rūpėti kiekviena paikos mergiotės rūbų detalė? Kiekvienas jos judesys, kiekviena mintelė, kiekvienas galvos krustelėjimas, kiekvienas pirstelėjimas, kiekvienas augančio spuogo sukeltas garselis... Neįdomu tai, nuobodu. O nuobodžių istorijų nieks neskaito.

Normalios fantastikos vis dar nė kvapo...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-06 20:10
Lašas ant stiklo
tikiu, kad pradžia nėra įdomi, nuobodoka, nuvalkiota ir stereotipiška. Tačiau,manau, kad toliau yra šiek tiek įdomiau. Kaip jau sakiau, kurdama šia istorija, nesidomėjau nei istorija, nei valstybės ribomis. Manau pagrindinis tikslas, kodėl visko nemetu, kai sulaukiu tiek daug kritikos, yra tas, kad norių ją perrašyti ir tiesiog vėliau remsiuosi kritika, kurią gausiu. Susimąstyti visada verta...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-06 20:04
Aurimaz
Juodoji pantera šalia namų, miške?
Javos sala? Pietų amerika? Afrika?

Dabar jau gana aiškiai matomi šios istorijos kertiniai akcentai. O jie yra tokie:

1. Kaip aš rengiuosi
2. Su kuo aš draugauju
3. Mano naminiai (beveik) gyvūnai
4. Kur man patinka praleiti laiką
5. Kaip aš ruošiu pamokas
6. Kur miegu ir ką sapnuoju

Dabar pažvelkime fantastikos žanrus ir paieškokime, kuriems iš jų labiausiai tinka šie akcentai. Įtariu, ieškoti teks kruopščiai ir ilgai.

Autorė buvo teisi - nebūtina, kad iš pat pirmo žodžio viskas būtų fantastika.
Bet kaip dėl keturitūkstantojo žodžio? Gal jau vertėtų susimąstyti?
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą