Reikia veikti.

Gyveno kartą žmogus. Baltų sienų kvadrate. Sėdėdavo jis ant taburetės ir žiūrėdavo. Į sieną, ištikimai, ilgai. Tuo tarpu jo mintys skriedavo tolyn ir plėtėsi riba link begalybės. Žmogus žinojo, kad mintys gali persikelti į kitą erdvę, tačiau nežinojo kaip perkelti kūną. Tada žmogus išgirdo tylų beldimąsi. Iš kitos sienos pusės. Ir pradėjo jas krapštyti. Ilgai ir kantriai. Kol pasirodė kiaurymė. Iš kurios veržėsi juodi spinduliai. 
Tada jį įsiurbė juoduma. Į savo vidų. Ir žmogus krito statmenai žemyn galva. Arba kilo aukštyn galva. Arba kybojo nesvarumo būklėje. Jis nieko nejautė, nežinojo ir nematė.
Į kvadratą įėjo mergaitė. Ji pamatė nuvirtusį negyvėlį. Pradėjo jį purtyti. Bet jo stiklinės akys buvo abejingos. Tada mergaitė pirmą kartą pajautė Abejingumo skonį. Ji tapo nelaiminga. Ir nusprendė, kad jai nieko nebereikia, jei neišsigydys šio ją apėmusio apatiško liūdesio.
Ji atsisėdo ant taburetės ir žiūrėjo į sieną.