Šauksmas mėnesienoje...

Šauksmas mėnesienoje...
Vidurnaktis, mėnesiena... Tvanku, krūtinę slegia nepakeliamai sunkus mano keturkampio narvo oras, mintyse vis skamba mėgstama melodija, o arbatos puodelyje atsispindinti mėnulio šviesa vis labiau šaldo ir taip jau apšerkšnijusią, bet vis dar aikštingą manąją sielą.
Kodėl, kodėl, kodėl??? Šis klausimas neapleis manęs visą gyvenimą. Kodėl žmogui kažko pasiekus, niekas tuo nesidžiaugia?.. Visiems per daug sunku ištarti net ir tą banalų ir gerokai nuvalkiotą:,, šaunu! ”. Ir vėlei kyla klausimas, klausimas į kurį niekas neatsakys… O jis paprastas nors tuo pačiu ir sudėtingas: kam stengtis, nemiegoti naktimis, o vėliau drebėti iš jaudulio bėgant savo gimtojon gūžton su gautu popierėliu rankose, vis dar su vaikišku naivumu tikintis gauti bent vieną, nors ir dirbtinę, bet vis dėlto padėkos šypseną?.. Sutinku, tikėtis ko nors iš žmonių šiame niekingame pasaulyje – kvaila, naivi ir tiesiog neatleistina klaida. Deja, bet teks priprasti prie to sielą supančio, savo filosofija dusinančio rato ir jo skleidžiamų slunkiškų vertybių: miegas ir užpildytas skrandis…
Širdimi jaučiu, jog toji kilpa užnerta ant mano dar vaikiško kaklelio prieš keletą metų, greit užverš paskutinę arteriją, jungiančią mano protą ir širdį. Galų gale nutiks taip, kaip rašė mūsų poezijos kunigaikštis:,, Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo”. Būtent taip ir bus, nors mano kūnas stiprus, tačiau siela jau pailsusi, nuo abejingumo, nuo maname lizde tvyrančio nurodymų tvaiko…
Mano arbatos puodelyje mėnesienos šaltį pakeitė nežymus saulės spindulėlis, besibraunantis iš už rytmečio dangų gobiančių debesų keteros, tačiau iš manosios sielos gelmių tepasigirdo klaikus šauksmas - prašymas, panašus į skęstančiojo maldavimą gelbėti: bent kartą gyvenime palaikykite mane žmogumi, ne mašina, kuri,, gali ir geriau” pildyti Jūsų užgaidas…