Ar keliauti į Indiją?

Atsisėdu vakare prie židinio, maloniai kužda degančios malkos, jauku ir tylu, dar viena darbo savaitė baigėsi-dabar galiu ir pasvajoti. Saulutė nedrąsiai kyšteli paskutinius spindulius pro langą ir priverčia nusišypsoti. Lauke dar šalta, vėjas gainioja pernykščius lapus po kiemą, suka juos kamuoliniais debesimis prieš langą ir sviedžia kur papuolė, jam smagu, jis žaidžia. Susisupu į vilnonį užklotą ir svarstau, kaip norėčiau ten kur šilta, kur saulė ne tik šviečia, bet ir šildo. Pas mus viso to dar teks palaukti.
Aplink visi tik ir kalba:
-Ar buvai Indijoje? Važiuosi?
Kažkodėl jie visi kaip susitarę man kartoja:
-Mes čia tokie materialistai, o ten dvasia yra visų svarbiausia, ten šildo saulė ir žmonių šypsenos. Ten tokie iškilūs dvasiniai mokytojai, ten toks tikras tikėjimas, ten ašramai, stebuklai, meditacija, joga, žodžiu, pagysi ir kūnu ir siela, rasi save ir ryšį su dievu.
Viskas skamba be galo viliojančiai ir nuostabiai, verta apie tai pamąstyti. Bet visų pirma užduodu sau klausimą, jei  ir vyksiu, tai ko gi aš ieškosiu?
Ar mane traukia neregėti vaizdai, nepažįstami žmonės, jų gyvenimas, prie kurio, jei ir prisiliesiu, tai labai atsargiai ir nedrąsiai, tai juk jų, o aš tik pagarbus praeivis, stebintis ir besidžiaugiantis įspūdžiais, kurie mane praturtina. O gal mane vilioja sklandantis aplink pažadas, kad jei aš ten nukaksiu, tai iš jų išmoksiu nuraminti savo sielą, atgaivinti kūną. Gal jie turi kažkokių paslapčių kurių neturim mes?  Jie vieninteliai žino žodžius, kuriuos išgirsta dievas?
Indija vilioklė, kuri mums žada stebuklus, o mes ja norime tikėti. Jiems gera būti savo namuose, o ar mes turime savuosius?
Nejučia susimąstau, kas mus veja iš savo namų ieškoti kažko ypatingo, kas atvertų duris į gelmę, atsakytų daugybę mus kamuojančių klausimų, parodytų, kokia šioje nuostabioje žemėje mano kaip žmogaus gyvenimo prasmė. Aš ne pima, kuriai iškyla klausimų daugiau nei atsakymų ir tikrai ne paskutinė.
Anksčiau ar vėliau, kad ir kiek bėgtum, kad ir ko ieškotum, atsigręži į save, atsisėdi tyloje ir įsiklausai į savo vidinį kuždesį, iš pradžių jis labai nedrąsus, vos girdimas, paskui tu vis labiau jį girdi ir vis labiau juo tiki, jis tau pasidaro toks artimas ir tikras, jis nemeluoja. Kai išgirsti šį balsą, Indija yra visur, nes tau gera būt su savimi, tau nebereikia bėgti, kažko ieškoti, tu tiesiog esi. Būni savyje, jauti save, tiki savim.
O tada tu gali keliaut į Indiją, Kiniją Ameriką, kai gera vidiniuose namuose, tada visa žemė gali vilioti ir gundyti, aš rami, nes žinau, kas aš esu ir kuo stipri.
Aš važiuosiu pabūti, bet ne ieškoti savęs.
Save aš jau radau, savo namuose, savo žemėje, kai ji bunda po žiemos miego, medžiuose, kai jie skleidžia pumpurus, žiedų kvapuose, jūros šnibždėjime, kaimo laukymėje ir rasos lašelyje.
Čia gyvena mano širdis.
Aš džiaugiuosi kelionėmis, bet nesusižaviu tiek, kad norėčiau tapti joge, inde, angle ar indoneziete. Širdyje aš visada buvau, esu ir būsiu lietuvė
Mane vilioja visi pasaulio pažadai, stebuklai, atradimai, man gera būti tarp kitų žmonių, visai nepanašių į mane, kiekviena kelionė man kelia vidinį drebulį ir nuostabų jaudulį, kaip gili meilė, aš plačiai atveriu akis, giliai traukiu į plaučius svečios šalies kvapą ir būnu tokia dėkinga, kad galiu tai padaryti. Aš keliausiu, bet niekada neišduosiu savo šaknų, jos stipriai laiko mane pririšę, maitina mane ypatingais syvais, kurie teikia man stiprybės, kaip žmogui ir vidinio pagarbos sau ir savo žemei- Lietuvai, jausmo.