Bonum Malum (1)

Prologas

2800 – aisiais Žemės gyventojų skaičiui pasiekus 100 mlrd. planeta tapo vienu dideliu miestu. Dauguma mūsų jau gyveno milžiniškuose autonominiuose pastatuose. Maistines kultūras klonuodavome ir augindavome konteineriuose, visa energija buvo išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių, nors kai kurie mokslininkai entuziastai vis dar eksperimentavo su šaltąja sinteze. Žemėje įsivyravo taika ir harmonija, bet viltys nukeliauti kur nors už gimtosios Saulės sitemos ribų niekur nedingo – juolab kad gyvybei tinkamų planetų jau buvo atrasta begalė. Visos pastangos aišku buvo dedamos į kirmgraužas su kuriomis buvo dirbama jau kelis šimtus metų, tačiau nieko daugiau už dirbtines nano-kirmgraužas pasiekti nepavyko. Viską aukštyn kojomis apvertė sumanymas nutiesti jas į kokios nors žvaigždės vidų ir iš ten srūvančią milžinišką energija panaudoti tarpžvaigždinių erdvėlaivių varikliuose.
3000 – aisiais buvo pastatytas pirmasis generacinis erdvėlaivis „Taika“. Jo kelionės tikslas buvo Gyvatnešio žvaigždyne atrasta žvaigždė apie kuria skriejo mažiausiai 20 gyvenamų planetų ar planetų palydovų. Erdvėlaivis buvo milžiniškas, juo turėjo skristi 60000 keleivių. Laimingaisiais juos pavadinti būtų sunku, nes visi panorėję keliauti pasirašydavo nuosprendį mirti erdvėlaivyje. Nors „Taika“ turėjo tuo metu moderniausią žmonijos kūrinį, nanograužinį variklį, kelionė turėjo trukti apie 180 metų. Tačiau tai neatbaidė milijonų narsuolių, žmonijos patriotų, dalyvauti sekinančiose ir itin griežtose atrankose, kurios pradėjo vykti dešimt metų iki „Taikos“ paledimo. Po griežtų penkerių metų atrankų, prasidėjo intensyvios treniruotės, fiziniai ir psichologiniai parengiamieji kursai. Buvo paruošta net 5000 mokytojų, kurie turėjo skiepyti Žemės vertybes, skleisti tarp erdvėlaivio gyventojų harmoniją ir mokslą. Jie ir jų palikuonys turėjo pasirūpinti, kad kelionės tikslą pasieks išprususių ir darnią darnų pasaulį kurti pasiruošę Žemės piliečiai.
Deja gilus kosmosas, neribota laisvė nuo Žemėje likusios valdžios į paviršių iškėlė visas supuvusias žmonijos ydas. Jau apie šimtuosius kelionės metus laive siautėjo anarchija, kuriai priešinosi saujelė Žemei ištikimų likusių mokytojų. „Taiką“ valdė smurtas, korupcija, prostitucija ir narkotikai. Šis maras netruko pasklisti po visą naują planetų sistemą, per kelis šimtmečius „Taikos“ keleivių palikuonys apgyvendino visą sektorių. Jei Žemė tuo metu buvo beveik rojus, tai čia buvo blogiau ir už pragarą.
Šimtmečiai bėgo Žemėje buvo kuriami vis galingesni tarpžvaigždiniai varikliai. Per keturis šimtus metų buvo kolonizuoti dar penki sektoriai. Praeities pamokos buvo išmoktos, todėl juose vyravo daugiau mažiau stabili padėtis.
Visus juos buvo siekiama įtraukti į naujai besikuriančią Žemės Federaciją. Tačiau „Taikos“ sektorius buvo pamirštas, vienintelis ryšys su jais buvo kartais mokslininkų organizuojamos tiriamosios ekspedicijos. Tačiau jų vis mažėjo, nes grįždavo vos kas dešimta grupė. Viskas apsivertė aukštyn kojomis kai viena iš tų laimingųjų mokslininkų grupelių grįžo su žinia apie neregėtus vialtumo išteklius „Taikos“ sektoriuje. Per kelis šimtmečius trukusius mūšius...
- Ir iš kur tu viską taip puikiai žinai? – Makso monologą pertraukė Levanas.
- Istorijos paskaitos karo akademijoje įtrauktos į privalomą kursą.
- Gaila mūsų sektoriuje tai visiškai nepaplitusi disciplina. Labai norėčiau išgirsti apie visus žymiausius mūšius vykusius šiame sektoriuje, deja jau turime keliauti į šatlą. Gal galėsi pratęsti pasakojimą kol leisimės į paviršių.

1 Skyrius. Tezaurijus

1 dalis

Vaizdas pro šatlo langą atrodė dar nykesnis, nei jis atrodė dar stebint planetą erdvėlaivyje, kuris liko kaboti virš Tezaurijaus. Žmonės atkeliavę iš tolimesnių pasaulių šią dykvietę vadino laiko mašina. Ne jokių erdvėlaikio anomalijų čia žinoma nė su žiburiu nerasi, tačiau vos Maksas išlipo iš šatlo jis suprato, kodėl žmonės taikydavo šiai vietai tokį epitetą. Jei ne beprotiškas karštis ir tiesiog ore tvyrantis, kvėpuojant plaučius deginantis smėlis, galėtum pagalvoti jog esi holo-kambaryje, istorijos paskaitoje apie toli Žemėje likusius senuosius Amerikos „laukinius“ vakarus. Didžioji dauguma namų mediniai, keletas iš degto molio plytų. Viskas statyta rankomis, robotų statytojų vietiniai gyventojai matyt neįperka. Beveik prie kiekvieno namo gali pamatyti pririštą ar kieme besiganantį keturkojį gyvulį, panašų į Žemės arklį. Žmonės čia tikrai gyvena skurdžiai, o milžiniška socialinė atskirtis tarp eilinių piliečių ir saujelės išrinktųjų lobstančių iš vialtumo kasyklų tik dar labiau kursto pasipriešinimą federacijai. Žvalgybos protokole buvo minima, jog net ginklai šiame pasaulyje buvo priešistoriniai – daugiausiai buvo naudojami vietinės gamybos, šaudantys švininėmis kulkomis. Žinoma panorėjęs ir šioje planetoje galėjai įsigyti kokios tik nori modifikacijos plazminį ginklą. Tačiau jie surinkinėjami tik Žemėje, kurią nuo šio, atokiausio federacijos užkampio skiria trijų mėnesių kelionė sparčiausiu gvardijos kreiseriu, ką jau bekalbėti apie įprastus prekybinius erdvėlaivius, kurių kelionė čia gali užtrukti ir visus metus. Ilgai trunkanti kelionė šių mirtinų žaisliukų kainas pakelia iki tokių aukštumų, jog šiame pasaulyje plazminiais klasteriais ir spliteriais naudojasi tik išrinktieji ir be abejo elitiniai federacijos kariai.
- O kur majoras Gedaras? - Makso minčių srautą pertraukė staiga prie jo priartėjęs nedidelio ūgio, stambokas žilstelėjęs garbaus amžiaus vyras.
- O kas toks jo ieško?
- Atleiskite, kur mano manieros. Leiskite prisistatyti aš Elvilis Štaras – Tezaurijaus-12 devintojo kvadrato vyr. mokytojas. Mane informavo, jog šiuo šatlu turėjo atvykti majoras Gedaras.
- Vadinasi jus informavo teisingai.
- Tai gal jaunuolis malonėtų man pasakyti kur jis? – senuko akys degė nekantrumu ir smalsumu, taip kaip dega akys vaiko vyniojančio gimtadienio dovanas.
- Jis stovi tiesiai prieš jus.
- Jūs žymusis majoras Gedaras? – pradėjo kvatoti mokytojas. – Trijų pilietinių karų didvyris, padėjęs suvienyti beveik visas apgyvendintas planetų sistemas į Vieningąją Žėmės Federaciją? O jūs šmaikštus jaunasis kareivi, tačiau net ir šioje dykvietėje mes esame girdėję apie legendinį karį Gedarą. Jį atpažinsi iš toli 2, 5 metrų ūgio, stambus kaip gvadorokas, veidas šaltas kaip ledas, sako kad tave nužudyti jis gali vien žvilgsniu. Bėgte gali aplenkti pažeme skriejantį šaltą, o jėgos turi kaip dešimt tvirtų vyrų. Esu girdėjęs, kad vieną kartą plikomis rankomis stojo prieš penkiolika gerai ginkluotų profesionalių žudikų, atsiųstų susidoroti su juo ir tiems vargšeliams nepaliko nė menkiausio šanso.
- Tiesa sakant jų buvo tik trys, - šaltai atsakė jaunuolis. Jis jau buvo pripratęs, kad legenda apie jį jau senai didesnė nei jis pats. Maksimas Gedaras nemėgo viešumos, todėl net ir jo gimtojoje Žemėje apie jį ir jo išvaizdą buvo žinoma tik iš gandų ir pasakojimų.
- Nagi duokite savo ranką nelemtas melagi, - piktai rėžė senis ir čiupo Maksui už riešo, ten kur kariams buvo montuojamas identifikacinis čipas. – Tuoj nuskanuosim ir sužinosim, kas per vienas drįsta taip grubiai meluoti garbiam mokytojui.
Pamatęs skanerio ekrane „Maksimas Gedaras VŽF 7-osios gvardijos majoras“, jis jautėsi dviprasmiškai - džiaugėsi, jog pagaliau sutiko žymųjį didvyrį, tačiau jį kiek nuvylė jo tikroji išvaizda. Tikrasis Maksimas Gedaras buvo vos 1, 8 metro ūgio kareivis, su akivaizdžiai treniruotu kūnu, bet ne labiau nei bet kurio kito kario – toli gražu iki legendinio „Šaltaveidžio Makso“. Deja, jis nežinojo, ką slepia ši apgaulinga genų inžinerijos stebuklo išvaizda.
- Prašau atleisti man majore, - puolė atsiprašinėti Elvilis supratęs, jog rankoje laiko suspaustą elitinio kario riešą.
- Niekis, man taip dažnai, - tarė Maksas, traukdamas ranką į šalį. – Tai gal tuomet iškart prie rimtesnių reikalų. Kada paskutinį kartą matėte kapitoną Polį Gedarą?
- Gal apie tai pakalbėti užeikime į mano kabinetą esantį tame pastate, ten mūsų laukia panelė Inara.
Maksas pritariamai linktelėjęs galva Elviliui, nusekė įkandin jo į plytinius rūmus. Jis norėjo kuo greičiau pasikalbėti su Inara - ji paskutinė matė Polį, prieš pagrobimą. Levanas nuskubėjo jiems iš paskos.

2 dalis

- Tai tu nori pasakyti, jog gyvenai su juo penkis metus, tačiau nežinai kas galėjo jį pagrobti? – tvardydamas iš visų jėgų, kad niekam netrenktų rėkte rėkė Maksas.
- Gi sakau sukilėliai...
- Sukilėliai bl.. Aš ir pats šitą žinau! Aš klausiu kas konkrečiai – pavardės, vardai, pravardės, užimamos pareigos!? Kas galėjo kėsintis į mano brolį?
- Polis man niekada nepasakojo apie tokius dalykus.
Kupinas įniršio Maksas vienu smūgiu pramušė kabineto sienoje metro skersmens skylę.
- Ką jūs sau leidž... – tespėjo ištarti Elvilis, kai čia pat jam burną ranką užspaudė Levanas ir sušnabždėjo:
- Tylėk seni, federacija tau už viską sumokės. Bet patikėk mums abiems bus geriau jei dabar nelįsi majorui į akis.
- Viską ką aš žinau, tau jau pasakiau. Ko tu dar iš manęs nori? – verkdama iš išgąsčio tarė Inara.
- Gerai, dar kartą papasakok apie ką paskutinį vakarą kalbėjote su Poliu, - kiek nurimęs šaltai pasakė Maksas.
- Na jis sakė, kad mūsų kvadrate pagaliau pavyko suvaldyti situaciją, jau yra sugaudyti ar nužudyti beveik visi sukilėliai. Liko vos keletas grupelių nekeliančių didesnės grėsmės. Dabar vyko parengiamieji etapai aktyviai federacijos kuopų invazijai į kitus sukilėlių valdomus kvadratus, tarp jų turėjo būti ir Polio kuopa. Tai viskas ką aš žinau kitą rytą prabudau apkvaitusi, kambaryje matėsi akivaizdžios grumtynių žymės, o Polio jau nebuvo.
- Kaip matau su tavim tik gaištu savo brangų laiką. Tai ar išvis iš tavęs yra kokios naudos? Kokio velnio tu norėjai su manimi susitikti?
- Aš noriu padėti tau surasti Polį. Kadangi dirbu 12-osios kasyklos administracijoje, turiu šiame kvadrate keletą įtakingų draugų. Noriu tave su jais supažindinti, gal jie tau galės patartį į ką kreiptis ieškant jo. Aš visa širdimi trokštu, kad jis kuo greičiau atsirastų. Tikrai žinau, kad tie žmonės galėtų tau padėti. Ryt iš ryto galėtume pas juos nuvykti.
Maksas užduotis dažniausiai vykdydavo vienas. Tie kurie žinojo jo sugebėjimus, net neabejodavo, kad misijai įvykdyti geriau pasiųsti „šaltaveidį Gedarą“, nei visą būrį elitinių federacijos smogikų. O jis tam neprieštaraudavo, Maksas nuo pat karo akademijos nemėgo dirbti komandoje. Nors jo psichologinis įvertinimas teigė, jog jis turi puikių lyderio savybių, jau nuo vaikystės jis buvo uždaras ir per daug nemėgo būti tarp žmonių. Tikriausiai dėl šios priežasties užsirašė į eksperimentinę federacijos mokslininkų vykdomą genetiškai patobulinto kario programą. Jo genomas pasirodė esąs unikalus – skirtingai nei daugumos, jo kūnas galėjo priimti net ne vieną ir ne dvi, o septynias modifikacijas. Sėkmingas eksperimentas padarė jį armijos žvaigžde, jis  buvo siunčiamas į karščiausias federacijos zonas malšinti neramumų. O kas svarbiausia jam buvo leidžiama veikti vienam ir visus sprendimus priimti savo nuožiūra. Jam patiko ši neribota galia, kurios po truputį jis jau nebevaldė.
- Aš dirbu vienas, - griežtai nurėžė Majoras. Tačiau, dėl keistų, net pačiam nesuvokiamų priežasčių, jis negalėjo atsispirti Inaros žavesiui. Jos garbanoti šviesūs plaukai dengė nemigo naktų išvargintas, tačiau nepaisant to nuostabias akis. – Šį sykį padarysim išimtį, dėl Polio. Rytoj tik atsikėlę vyksim pas tuos tavo draugus.
Maksas pabudo nuo Inaros riksmo. Supratęs, jog šis sklinda iš kiemo nieko nelaukęs šoko pro trečio aukšto langą žemyn. Ant žemės nusileido lengvai, nelyginant būtų šokęs iš metro aukščio. Jo sutankintam raumenų audiniui ir pakeistai kaulų struktūrai tokios perkrovos buvo niekinės. Čia jis pamatė kraupų vaizdą – ant kelių suklupusią Inarą, raudojančią prie nežmoniškai išniekinto Polio kūno...