Tylos karta

Susipažinome keistai. Keletą metų abu vaikščiojome tylėdami, bet stebėjom. Stebėjom gurmanišką pavasarį, žvilgsnis krypdavo į tą pačią sunykusią žolę, nulūžusią medžio šaką. Stebėjom ir tylėjom.
        Tylos karta. Kokia gėda susigadinti autoritetą komplimentu. Ak, kokia gėda. Būriai kareivėlių vaikščiojančių nusilupinėjusių dažų koridoriais. Visi ramūs. Jie – dabartinė karta. Kuždesio karta.
        Viena nata, pasklidusi it melodija. Prasidėjo pažintinis procesas. Vienintelis įdomus procesas, nes vėliau pabosta. Kokios gražios žolės, purūs debesys, rugiagėlių laukai ir migdolai. Nata, virtusi žodžiu, kurį bendrom jėgom išvystėme į sakinį. Pažeidėm vienas kito aurą buvimu. Melodija virto šokiu, įgavo formą, būseną, spalvas ir kvapą.
-Kokia spalva?
-Raudona.
-Kodėl?
-Nes paltukas.
        Aštri, gundanti, žeidžianti, šarvuota, paslaptinga. Spalva turinti vardą. Tyliai išraiškinga išvaizda patraukia praeivio žvilgsnį, bet man rūpi tavo akys. Mažos ir spalvotos. Spalvotos tyliai.
-Ak, tos tavo akys...
-Kas joms? Nutekėjo tušas? Jos paraudo? Blakstiena bado vyzdį? Kreivos? Nelygiai atmerktos?
-Jos gražios.
-?!
        Dailios nespalvotos ryškios akys.
        Nauja, pavadinkime rutiniška, neeilinė diena. Nes diena. O aš mėgstu naktį. Žvaigždėtą, ryškią ir, be abejo, tylią. Įdomiai jautiesi, kai neužmiegi, iš pradžių bandai žmogiškai jaudintis, erzintis, o vėliau mėgaujies tamsa, aromatu ir būsena, jutimu oro, vėjo, mėnulio lytėjimo.
-Tas kvapas...
-Patinka?
-Labai!
      Ir užmigau.