Penkta dalis. Čia.

- Ar pastebėjai, Do, kad kai čia ateiname, dažniausiai lyja?
- Taip, juk būtent dėl to mes ir grįžtame, dėl lietaus, ar ne? O šiandien, – Do norėjo tęsti mintį, tačiau jį pertraukė tvykstelėjęs žaibas ir tuojau po to pasigirdęs griaustinis. Kiek palūkėjęs ir godžiai traukdamas orą, lyg norėdamas įkvėpti pasklidusio dundesio, Do vėl prabilo:
- Tai yra ramybė. Lyjantis dangus ir yra ramybė. Ar supranti?

  Mi nenutuokė, ką atsakyti. Ji buvo susidariusi visai kitokį ramybės vaizdinį – lėtą vėją, virpinantį vangias žoleles, ar slunkiškai judantį gyvį ant banguojančio ežero paviršiaus. Tačiau ne lietų.

  Begalvojant apie atsakymą, Mi iš rankų išslydo puodelis ir nukritęs ant žemės sudužo. 
- Na, štai, - pakėlęs beveik sveiką ąselę šyptelėjo Do ir atitraukęs nuo Mi žvilgsnį toliau stebėjo ant piršto galiuko pakibusį tviskantį lašelį.