Pavargau gyventi

Kiekvienas aš niūniuoja seną dainą,
Nei vienas aš jos taip ir neišmoko mintinai.
Kas antrą rožinę pūkuotą klaidą
Prisilipdžiau prie pėdų, kol atleis.

Ateik rytoj, nes tik rytoj aš būsiu dingęs,
Ateik rytoj, nes tik rytoj manęs nepamatysi.
Taip ir nesupratau iš žemės, jūros ar dangaus aš kilęs,
Anei lašu, anei dulke aš tik įkvėpti paprašysiu.

Išsaugok šiandieną, nes ji šiltai alsuoja,
Tik dėl šiurpaus prisilietimo amžinai jos laukčiau.
Prieik arčiau, čia tau pažįstama vaiduoklė moja,
Prieik arčiau, kad jau vienu šūviu nušaučiau.