Basa kaip širdis

Ugninio žmogaus manimi
Vėl teka nubėgęs vanduo
Tuščioj beprotystės stoty
Nuo bėgių nukeltas akmuo

O tu visada prie peties
Verki įsikibus žaizdas
Prie pat beprotystės stoties
Stumi mano šaltas rankas

Beveik nematyta Juoda
Ir tūkstantis laiko stogų
Čia viskas ko niekad nėra
Vagonai tyliausių minčių

                   
                      (skiriu A. K)