akimirka

Nežinau kodėl šianakt žvaigždės taip toli
ir kodėl su liūdesiu tampam tokie artimi
garuoja mano mintys užkliūdamos
ir parklupdamos liūdesio glėbį

mano spalvos vandenį prigėrė
ir šventyklos maldoms duris užvėrė
žvilgiais siūleliais lipa adodūsiai į dangų
akimirka amžinybei ištiesia ranką

aš liūdžiu, nes baimės netekau
man skaudu, nes susižeisti nebijau
mano patirtis, mano silpnybė
akimirka nutraukė amžinybę.