Minčių šešėliai

Debesų vėtros užgožė minčių šešėlius –
Vargani dairėsi, kur pasislėpti nuo
Pasalūniškų veidmainių, kaitrių saule.
Šešėliai mylėjo mėnulį – jo sidabrinį žvilgesį
Neperveriantį kiaurai.
Vėjas nebuvo draugas – tik blaškė ir nešė
Ten, kur jam norėjosi lėkti.
Lietūs sumerkdavo palaikes drapanas,
Kiaurus batus ir kojines.
Minčių šešėliai gyveno be būsto –
alkani valgė išmintį, gėrė senstantį vyną.
Nei vyrai, nei moterys,
Nuo žmogaus, ir nuo Dievo,
Paprasti, tartum dūmas –
Vis keliaujantys,
Vis klajojantys.