Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Stoviu priešais savo namus. Pro lauko duris ant slenksčio krinta blausi melsva šviesa. Joje šmėsteli tamsus žmogaus su gobtuvu šešėlis ir pradingsta už namo kampo. Suspaudžiu pirštus į kumščius ir iriuosi per tamsą, apgaubusią visą kiemą. Iš tvoros tarpų lenda juodos rankos ir bando griebti mane už kojų. Dairausi. Virš galvos elektros laidai net traška besusitraukinėdami nuo šalčio. Ant jų kabo svyruodami ledukais pavirtę paukščiai. Jų akys sustėro žvelgdamos į kažką tolimo. Kojos pačios veda mane link namų.

    Įkišu galvą pro lauko duris į vidų, ir akis užplūsta melsva šviesa. Ji manęs nešildo, tik įsuka į nenutrūkstantį ratą, pakelia nuo žemės ir įskraidina į koridorių. Nusileidžiu ant kojų.. Namai šalti, tykūs, nejaukūs. Visos šviesos užgesintos, nors blausiai mėlyna šviesa iš kažkur tvieskia aplinkui. Tualeto durys dešinėje užkaltos storomis lentomis, girdžiu, kaip ant jų laksto voras, aštuoniomis kojomis stengdamasis nuo kažko pasprukti. Paskui jį slenka šešėlis. Tik staiga Bum Bum ir voras sutrykšta, kažin kokios rankos sutrėkštas. Krūpteliu ir juntu, kaip keliai linksta. Aš lūžtu pusiau. Jaučiu, kad tai negali būti mano namai. Bet ne, tai jie – štai motinos portretas kabo ant sienos, štai tėvo išpaišytos durys. Kalėdiniai angelai žvelgia į mane nuo jų ir šypsosi.

    Nepajuntu, kaip persklendžiu koridorių. Raudonas kilimas man lieka už nugaros. Širdelė spurda. Bijau, kad nepaliktų manęs vieno, kai man taip šalta. Nesuprantu, kodėl namie taip šalta? Kodėl užkalti langai?

  - Nelipk ant slenksčio, – kažkas pasako iš už nugaros. Neatsisuku, bet jaučiu kvėpavimą į kaklą, tylų, duslų. Lyg kas pūstų šaltu vėju po ausim. Užsimerkiu ir žengiu ant slenksčio, bet prisimenu, kad jis baisingai girgžda. Kyšteliu galvą virš slenksčio į virtuvę. Dega tik viena lempelė. Matau baisiai aptaškytą viryklę. Manų košės likučiai vis dar spragsi aukštyn, lyg būtų ką tik užtiškę ant karšto paviršiaus. Motina niekada ryte nesitvarko ir neplauna indų! Ant grindų guli keli jau gyžti pradėjusio pieno lašai. Atsargiai peržengiu slenkstį ir atsistoju prie juodo šaldytuvo. Mūsų šaldytuvas baltas! Uždedu ranką ant rankenos ir atidarau dureles. Jo viduje skraido žvirblis, plakdamas sparnais sieneles. – Uždaryk, - kažkur nuskamba paausy. Uždarau duris.

    Kažkas bumbsi lyg krisdamas laiptais iš tėvų kambario. Panašiai skambėdavo vaikystėje ir mano kamuolys, paritintas nuo laiptų. Vis bumbsi, bumbsi, ir girdžiu, kaip rieda. Kai ištiesiu ranką jo pasiekti – kamuolio nėra. Nieko nėra. Aš vienas, paniręs į blausią mėlyną šviesą. Mane perpučia siaubingai šaltas vėjas. Kodėl namuose taip šalta? Už mano nugaros sudundėjo atsitrenkęs į sieną langas. Neuždarau jo, nes kažkodėl žinau, kad jis neužsidaro. Pas mus langai niekada neužsidaro. O mūsų šaldytuvas baltas – žinau. Bet kaip žvarbu. Pirmosios snaigės paliečia mano nosį. Ir aš tik su trumpikėmis. Apsisuku bėgti į lauką. Prie viryklės stovi motina. Ji mane sustabdo. Žvilgsnis degina kiaurai odą. Tėvas piešia angelus ant durų ir atsisuka nusišypsoti. Ištyška manų košė. Motina pažvelgia į mane.

  -   Gelbėk, dar nenoriu išeiti.
Jaučiu, kad pabundu ir atsisėdu lovoje. Namuose nebėra taip šalta, o pavasario saulė kaitina kojas. Prisimerkiu ir pasislenku į šešėlį. Vėjas manęs nepasiekia. Atsikeliu iš lovos ir, įsispyręs į šliures, einu į virtuvę. Motinos nėra, nėra ir košės ant viryklės - viskas švaru. Lubose ne viena, o trys lempelės. Už lango plazda žvirbliai.
Girdžiu, kaip svetainėje mama šneka. Ateinu ir nedrąsiai pažvelgiu pro durų plyšį. Priešais ją sėdi žmogus su juodu gobtuvu.
- Ma, neišeik su juo, – įžengęs į svetainę jai sakau. Bet ji geria kavą ir linksi tai žmogystai lyg pritardama. - Graži diena, - sakau, - išeisiu aš prie upės, – bet vėl tylu. Tik kandamas sausainis byra ant grindų nuo pamėlusių motinos lūpų. Praeinant sutinku žvilgsnį iš po gobtuvo.
Stoviu prie rūsio ir praveriu sunkias geležines duris. „Jos niekada nebuvo tokios sunkios” – jaučiu. Bet šiaip ne taip jas atidaręs, tarp voratinklių apgraibomis randu šviesos jungiklį ir spragteliu. Rūsį užlieja blausi melsva šviesa. Kamputy meškerė. Aš niekad nežvejoju – žinau tai! Pagriebiu ją ir, neužgesinęs šviesos, maunu lauk, kaip galima greičiau. Paskui mane sunkiai dugsteli geležinės durys. Po kojomis raitosi keletas žemėtų sliekų. Aš juos pasiimu ir įsidedu į kišenę.

    Prie Vijentos nueiti reikia per sodybas. Matau, kad negyvenamos. Jose turėtų būti žmonės – žinau! Tai senosios sodybos. Jos jau seniai, seniai nebegyvenamos. Žinau, kad nieko ten nėra, nors būt turėtų. Vėjo gūsis pertraukia mane. Susiimu rankomis už pečių. Užsimerkiu ir susigūžiu.

    Guliu prie Vijentos, matau, kaip danguje sukasi beformiai debesys. Aš juose bandau įžiūrėti kažką savo. Aplink mano stebimą debesį, sukdamas ratus, atplaukė kitas, paskui dar vienas ir dar vienas. Po kelių akimirkų jų suplaukė galybės. Ir iš jų susidėjo moteris. Motina! Pašoku, jaučiu jos žvilgsnį. Dieve, Dieve, matau jos mėlynas lūpas. Ji atsisuka į mane:

  -   Nenoriu dar išeiti. Grįžk namo.

    Aš pašoku iš smilgų, bet danguje vėl tik vienas debesis. Nusipurtau šiurpuose ir pasileidžiu link namų. Man viduje kažkas vis stūgauja, kad paskubėčiau, nes motinai reikia manęs. Dabar žvyruotas kelias iki namų ištįsęs iki begalybės. Sodybose užviręs gyvenimas. Diedai prieangiuose pypkes rūko. Bėgdamas pro juos pasisuku lėtai, matau, kaip bobos kelia nuvarvėjusius snukius nuo geldų ir šiepiasi bedantėm burnomis. Bet kai pribėgu pirmą trobą, viskas nutyla. Neloja šunys, nerėkia bobos, visi paukščiai dingo ar vėl pavirto ledo gabalais. Visų nesančių negyvos akys mane seka. Nieko negirdžiu. Nusisuku nuo jų. Tyla pradėjo spengti mano ausyse. – Nespėsi! – pasigirdo riksmas. Atsisuku į senąjį žvyruotą kelią, o jame nieko nebėra. Visos sodybos lyg paskendo tamsiame fone. Keistas melsvas rūkas gulasi ant medinių stogų ir praryja visus namus. Apsisuku kaip sulėtintame kine ir pasileidžiu bėgti į namus. Tik mane sugauna vėjo sūkurys ir kelia aukštyn į dangų. Kelia aukštai prie debesinės mano motinos.

  - Tu neišeik dar – rėkiu plaikstomas siaubingai stipraus vėjo. Motina ištiesia ranką ir sudaužo debesinį kavos puodelį.

  - Jau išėjau.
2011-03-31 11:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-23 15:12
Dvasių Vedlė
Siurrealistinis toks... bet kad norėtųsi ir paaiškinimo ne vien mistikos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-04 01:11
JRFRA
pabaiga tokia lieva kaip pats pasakojimas apie teva mari ir sudu kruvas haha, skaitai ir galvoji sveiko proto zmogus parase ar paprikolint bande, jei jau sveiko tai bent nesiseilekim taip banaliai, mjoo fuflo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą