Devyniolikos metų teisioji : retrospektyva

Aš negeriu vyno.
Aš viską matau dar.
Ne viską tik noriu matyti,
Bet teks:

Studentišką alų
Rikiuoja už stalo
Ir į turtą iškeisti
Kelia bures.

Aš negeriu vyno
Kad ir kaip jis vadintųs.
Mano rytas atsikelia
Anksčiai blaivus.

Išrūšiuoja šiukšles,
Ir mintis išsivalo,
(Kaiminystėje vikingams
Ruošiant laivus).

Svetimšaliai ir barbarai,
Grobį sunešę,
Kaip pėdai javų
Nugrius ir sumigs.

Aš viena gailestingoji
Gi samarietė
Apkamšysiu visus
Ir praversiu duris.

Vėsūs vėjai pavasario
Galvas prapūs jiems,
Ir - kas žino - gal vingių
Daugiau išvagos?..

Ak, kokia aš bejėgė,
Kokia aš mažytė
Jaučiuosi, stebėdama
Juos nuo kalvos.

Aš juk negeriu vyno
Nei žalio, nei balto,
Nei rausvo - kokios
Jis bebūtų spalvos.

Štai - šventoji nauja,
Nesudėjus nė bluosto,
Ji saugos sapnus
Nusidėjelių tuos.

„Ak, kaip žemėj negera - 
Vien vargas ir kančios“ -
Raustant rytui naujam
Štai pasidingos,

Nebelaukus nė saulės,
Išsems paskutinį
Užsilikusį lašą
Ko gi?
Baltos!