Kasdienybės restoranas

Restorano virtuvėje nesibaigianti diena
Nelyginant dvi rankos, gręžiančios
Iš kūno paskutines jėgas
Turiu akimirką tylos. Dabar...

Prisidegu cigaretę, užsimerkiu, atsisėdu ant šaltų grindų
Ir nejučia akimirkai kažkur nugrimstu...
Į būseną be dabarties į nušvitusią viziją ateities
Bet vėl sugrįžtu... 

Nenoriu ryto, nenoriu ir nakties
Nenoriu ir privargusios dabarties
Nejaučiu savęs, jaučiu sunkų kūną
Įstengiu tik mąstyti ir giliai kvėpuoti

Nenoriu rytojaus, nes žinau
Tie patys padavėjai, tos pačios intrigos...
Suprantu gerai Mane žudo
Restorano virtuvės kasdienybės taisyklės

Sukaupęs paskutines jėgas atpalaiduoju kūną
Noriu spjauti į pasirnktą kančią
Jau greitai, jau greitai... vis kartoju sau stiprybės žodžius
Priimsiu sprendimą keičiantį dabartį

Eidamas šaligatviu juntu menką pergalę
Baigėsi diena, baigėsi kasdienybė
Išpūčiu eilinį dūmą,
Įlipu į eilinį autobusą ir durys vėl užsidaro...

Įrėmęs į stiklą liūdną žvilgsnį
Lėtai mirksėdamas akimis juntu,
Rėkenčias didelio miesto spalvotas reklamas
Naktinio autobuso naktiniam kely

Užmerkiu akis, bet negaliu užmigti
Šianakt ir vėl žiūriu (į tave) į naktį
Ta pačia kryptimi, tie patys žmonės
Neskaitant turistų ir besikeičiančių mėnulio fazių

2007 vasara - ruduo