Jonas be baimės

Labai seniai gimė Žemaitijoje didžiai drūtas vaikelis, su kažin kokiais ženklais ant kūno: ant krūtinės tarytum koks saidokas, o ant dešinios rankos - kirvis. Tėvai nunešė jį pas žynį, prie negęstančios ugnelės, ir žynys pasakė, apžiūrėjęs vaikelį, pasakė, kad iš jo išaugsiąs didelės jėgos ir drąsos vyras. Jau dešimties metų vaikas nelabai tepaisė tėvo barimo ir lupimo, jis nurungdavo ne tik vienmečius, bet ir suaugusius vyrus, naktis ne naktis, giria ne giria - jam nė motais. Ir praminė jį žmonės Jonu be baimės. Tik nebuvo jam kur tėvo žemėje nė apsisukti, todėl patraukė į margąjį pasaulį baimės ieškoti. Bekeliaudamas užsuko į karčiamą pernakvoti ir pasisakė karčiamninkui einąs baimės ieškoti.
- Aš tau parodysiu, kur rasti baimę, bet ką tu man už tai duosi?
- Ką duosiu, pats nieko daugiau neturėdamas, tik lazdą. O ką tu man duosi, jei aš baimės nesutiksiu?
- Jei tu baimės nesutiksi, aš tau duosiu saują auksinių, - prižadėjo karčiamininkas. Ir nuvedė jis Joną prie tokio tilto, kur niekas naktį negalėjo keliauti - visi velnių bijojo ir dėl to likdavo anapus, pas karčiamininką neužsukę pernakvoti.
- Likčia iki vidurnakčio, ir tu pamatysi, kas yra baimė, - tarė karčiamininkas.
Jonas atsigulė skersai tilto ir skaniai numigo, geležinę lazdą prie šono pasidėjęs. Bet neilgai jam teko pūkštuoti - lygiai vidurnaktį pasigirdo žvengiamas ir dundėjimas, pliūpterėjo kibirkštys ir liepsnos, kažin kas ėmė bliauti, mekenti, trypti, dardėti, - vis artyn ir artyn prie Jono. O Jonas guli, ir tiek.
- Ei, tu! Ko drybsai? Jei nepasitrauksi iš kelio, mes tave supleškensim, suspirginsim, sutvatinsim!
Jonas nerangiai atsikėlė, pasiėmė lazdą ir kad apsisuko, kad užsimojo, kad ėmė dulkinti ir bubint velniu! Sudaužė jų ratus į šipulius, ištaškė velnius - kur koja, kur ragas, kur uodega. O pats vėl atsigulė skersai tilto ir toliau sau skaniai knarkė. Kitą rytą atėjo jis pas karčiamninką ir skundėsi jokios baimės nematęs, tik paryčiui buvę šalta miegoti.
- Kažin kokie naktibaldos bandė skeryčiotis vidurnaktį, tai aš juos nuvijau, o baimės nemačiau nė per nago juodymą.
Sumokėjo jam karčiamninkas saują auksinių, o Jonas toliau nudrožė baimės ieškoti. Vakarop užėjo kitą karčiamą ir nutarėjoje pernakvoti. Pasisakė karčiamninkui einąs baimės ieškoti, o šis pasiūlė Jonui dvi saujas auksinių, jeigu jis karčiamos rūsyje pernakvosiąs ir neišsigasiąs. Mat tame rūsyje būta trijų bosų su midumi, bet niekas negalėjo to midaus prisileisti, nes velniai jį saugojo. Nuvedė karčiamninkas Joną į tą rūsį, numetė skrandelę.
- Pasnausk, - sako, - iki vidurnakčio, o paskui pamatysi, kas yra baimė.
Snaudžia Jonas pusiaumirkom, vis tos baimės laukia, tik kad ims kas dūkti, darkytis, bildėti.
- Pelės miegot neduoda, - murma sau po nosim Jonas. Tada išlindo iš urvo juodas ožys, toks didelis, kad vos rūsy telpa, ir toks bjaurus, kad sunku apsakyti. Atšlitiniavo tas ožys prie vieno boso, dūrė ragu, ir jau midus teka. Lakė, lakė net jam per barzdą varva, tada nužirgliojo prie kito boso, bet Jonas stvėrė jį už ragų ir ėmė savo lazda šonus tašyti. Ožys bliauna kaip pjaunamas, bet Jonas nepaiso, karšia jam kailį, ir tiek Paskui jau ožys ima laibu balsu mekenti ir maldauti, kad jo nebeužmuštų.
- O kas tu toks būsi? - klausia Jonas.
- Ogi velnias, - sako ožys.
- Jeigu esi velnias, pataisyk pramuštą bosą ir suvaryk atgal midų, tada tavęs nebekulsiu.
Velnias tuoj viską padarė, kaip Jono buvo įsakyta.
- O dabar pažadėk, kad nebegrįši į šitą rūsį ir midaus nebelaksi, tai galėsi sau eiti iš kur atėjęs.
Velnias prižadėjo niekad nebegrįžti ir smuko į savo urvą.
Rytą nulip karčiamninkas su pačia ir vaikais į rūsį pažiūrėti, ar Jonas gyvas. Rado Joną sveikutėlį, tik perpykusį, kad vėl baimės nematė. Karčiamninkas tuoj atskaitė jam dvi saujas auksinių ir dar privaišino lig soties, džiaugdamasis, kad velniai išvaikyti ir kad trys bosai midaus jam paliko.
Ir vėl keliavo Jonas nežinomais keliais, kol priėjo didelį kalną ir pakalnėj prisiglaudusią karčiamėlę. Ir čia Jonas pasiskundė baimės nematęs, o karčiamninkas prasitarė, kad tame daikte, pačioje kalno viršūnėje, esąs urvas, ir kas tik bandęs į tą urvą lįsti, niekas gyvas negrįžęs.
- Tai ir aš ten lįsiu, - sako Jonas.
- Jeigu grįši sveikas ir baimės nematęs, - sako karčiamninkas, - duosiu tau tris saujas aukso.
Nusivedė Joną karčiamninkas į kalno viršūnę, pririšo virvę ir nuleido į urvą. Rado ten Jonas prasmegusį dvarą ir sunykusius to dvaro šeimininkus.
- Ko tu pas mus atėjai? - sako jie. - Ir mūsų neišgelbėsi, ir pats pražūsi. Naktį būsivisaip kankinamas. Jei neištversi, galvą paguldysi.
- O aš nebijau, - sako Jonas. - Tik dabar noriu išsimiegoti, nes toli keliavau.
Įvedė jį šeimininkai į menę, paguldė ant minkštų patalų, ir Jonas pučia sau, kiek tik jam lenda. Tada ėmė lįsti iš visų kampų, iš židinio, iš spintų visoki striuki buki ponaičiukai, ilgi ir trumpi, drūti ir laibi. Vienas kaip kartis, kitas kaip piesta. Trečio kojos vyniojas kaip siūlai. Ketvirto liežuvis kaip naginė. Priėję prie Jono, visi sako:
- Labas vakaras, Jonai!
O Jonas kiekvienam atsako:
- Dėkui už labą.
Prigriuvo tų velnių galybė, bet Jono nekibina. Ima jie lošti kortomis ir Joną kviečia:
- Prašom prie mūsų, sveteli.
Prisėdo prie jų Jonas ir vis pralošia. Ėmė atidžiau tuos ponaičiukus sekti - žiūri, ogi jie sukčiauja, kortas maino, vieni kitiems ženklus duoda.
Supyko Jonas, kad ims lazda šutinti, pabiro ponaičiukai kaip žiurkės ir cypdami rėkdami į savo kampus sulindo. Paskui Jonas griuvo į lovą ir lig ryto sočiai išmiegojo.
Atėjo to dvaro šeimininkai jam padėjoti, kad tą naktį jie nebuvo velnių kankinami. Jau taisėsi Jonas iš to dvaro eiti, bet leisgyviai gyventojai puolė maldauti, kad jis dar vieną naktį pasiliktų ir leistų jiems atsikvėpti nuo baisybių.
- Na, liksiu dar vienai nakčiai, bet jeigu ponaičiukai vėl man miegoti neleis, duosiu aš jiems garo!
Tą naktį ponaičiukų prigarmėjo dar daugiau, visi pikti, su Jonu nesilabina, vienas su ožio galva, kitas su vištos kojom, trečias - su uodega. Šast susėdo prie kortų ir Joną kviečia. Tas tuoj sugavo juos sukčiaujant ir kad apsisuko, tai ponaičiukų prigriovė krūvą kaip rudenį lapų. Paskui liepė jiems visiems dangintis iš to dvaro ir po vieną pro tą skylę laukan išgrūdo. Kitą rytą net šeimininkų veidai pašviesėjo - jie vėl ramiai praleido naktį. Jonas paėmė lazdą į rankas ir ruošiasi išeiti.
- Ką aš čia su tais striukabizniais prasidėsiu - nei miegot duoda, nei baimės įvaro. Nusibodo man ligi gyvo kaulo.
Šeimininkai žadėjo jam visokių gėrybių ir lobių, kad tik trečią naktį pasiliktų, bet Jonas drožė sau neatsigręždamas. Priėjo tą vietą, kur karčiamninkas buvo jį su virve nuleidęs. Tačiau nerado nei karčiamninko, nei virvės, ir turėjo grįžti į prasmegusį dvarą. Vėl subėgo to dvaro gyventojai, klegėdami iš džiaugsmo, kad gelbėtojas pasirodė. Jie vaišino jį, garbstė, nesumanydam, kaip bemylėti. O naktį sudrebėjo žemė, pasigirdo ratų bildesys ir pravėrė duris toks drūtas ponas, kad pro duris neįtilpo - jis grūdosi stenėdamas ir šiaip taip vidun įvirto. Pėdavo įtūžęs po menę, paskui priėjo prie lovos, kur gulėjo Jonas, ir ėmį jį bakinti:
- Kaip išdrįsai mano lovon atsigulti? Tuoj pat eik lauk!
- Tokių vaidingų ponų čia pirma nebuvo. Iš kur pats išdygai? - klausia Jonas.
- Nešdinkis, - šaukia storulis.
- Tai tu nešdinkis, nes sprogsi kaip pūslė.
Storasis ponas supyko, dar labiau pasipūtė ir ėmė taip šaukti, kad visas dvaras sudrebėjo, o pats griuvo ant Jono. Jonas stvėrė poną už barzdos ir ėmė jam savo lazda šonus vanoti. Jau ponas mykia ir bliauna, o čia supuola ponaičiukai ir ima melsti, kad Jonas jų poną, visų velnių galvą, paleistų. Jie čia seniai pasigyvenę ir niekas ligi šiol jų ramybės nedrumstęs.
- Užtat jūs nedavėt žmonėms ramybės. Tuojau atkaskit šitą dvarą, iškelkit jį viršun su visais gyventojais, tada aš paleisiu tą jūsų galvą.
Velniai žliumbė, kad be galvos jie nei dvaro neatkasią, nei nieko nepadarysią; tada Jonas patikėjo velnių garbės žodžiu ir paleido tą storulį, o pats nuėjo gulti. Kai iš ryto nubudo, dvaras su žmonėmis, gyvuliais, sodais ir tvenkiniais buvo iškeltas į viršų. Jonas nuėjo pas karčiamninką ir pasakė:
- Kad tave devynios, kaip nusiplūkiau, tačiau baimės vis vien nepatyriau. Duok man pažadėtuosius auksinius, ir aš trauksiu toliau baimės ieškoti.
Ar surado jis baimę, nežinau, jei žinočiau, ir jum pasakyčiau.

„Nė velnio nebijau“ Lietuvių liaudies pasakos