fragmentas I

Deivės akys buvo apsiblaususios, ji pati dvelkė opiumu.
Mes skaitėm knygas. Kartu sėdėjom. Bučiavomės, tiksliau mylėjomės.
Vėliau kepėm šparagus. Tai daryti yra geras užsiėmimas, o mes nešvaistom laiko veltui, nes kiekviena amžinybės akimirka brangi.


Tai įvyko savaime. Turbūt tai buvo vienas iš tų laikotarpių, kai  pasiutusiai bandai atkrapštyti savo surambėjusį kiaušą, jog mainais įgautum dalelę kosmoso, mažytį kąsnelį kokios nors kuklutės nedidutės galaktikos kur nors amžinybės kamputy.
Tai buvo pirmoji šalta rudens diena. Apgaulingai švietė saulė, tartum šaipydamasi iš visų, susigrūdusių rankas į kišenes, susigūžusių ir nuleidusių galvas bastūnų, sistemiškai zujančių pirmyn ir atgal arba atgal ir pirmyn...
Tokios dienos aptraukia žmogaus sąmonę vakuumu, ir neleidžia mintims ištrūkti iš sąmonės prieglobsčio, o pats su savimi kalbi, atrodo, kažkaip pašnibždom, nerišliai ar net nenorom. Tiesiog nesinori stoti prieš pasaulio spinduliuojamą įtemptą ramybę. Ji baugina.
Tokiomis dienomis, negalėtų kilti užgaida gyventi amžinai. Atvirkščiai, suvoki, kaip gera visados pašonėje turėti dureles su lempute, kukliai žalsvai mirguliuojančia „exit“. Tai suteikia jėgų, kviečia žaisti su prabėgančiomis valandomis.
- Visa - tai pokštas, - sako lemputė, o aš nusišypsau. Iškišu galvą pro langą ir iš viršaus nužvelgiu žaidimų aikštelę, pilną žaislų.
Turbūt tikriausias dalykas yra tie žaislai, atsidūrę vaikiažmogio rankose. Ten jie virsta gyvenimais bei prasmėmis, išsibarsčiusiomis priešybėmis spinduliuojančiose buvimo dimensijose. Nei viena iš jų ten nebėra tikra ar netikra, o glūdi jos patenkindamos save vien tik buvimo galimybe, o ne baigtimi. Tai kažkuo primena burtus, nematomus, tačiau vykstančius už mūsų akių, paliekančius mums laisvę jų nejusti ir negirdėti.
Nes dalykai, verti turėjimo niekada nemėgina savęs kam nors įpiršti. Juos reikia atrasti ir pajusti, o pajusti tik pamažu, sugeriant kiekvieną smiltelę, saikingai.

Tai įvyko savaime, kai sutikau Jul. pirmąją šaltą rudens dieną žingsniuodamas
parku. Pamenu, jog iš burnos kaip kokios krosnies smelkėsi garai, o rankas buvau susigrūdęs kiek galima giliau į kišenes.
Stabtelėjau. Prisėdau ant suoliuko. Išsitraukiau nedidelę knygutę, kurioje karts nuo karto užrašydavau šį arbą aną, spalvotą pieštuką ir ėmiau rašyti žodžius. Laiko turiu, pagalvojau, kad laiko turiu, aš turiu laiko, o medžiai neturi, nes jiems ir nereikia, o aš turiu...
Tokios štai mintys ritosi mano smegenų vingiais, siųsdamos signalus į apvalią tušinuko galvutę, kuri savo ruožtu raižė linijas prastos kokybės popieriuje.
Juliet niekada nebūtų drįsusi prieiti prie manęs ir ką nors pasakyti. Nepaisant skvarbių akių ji buvo nedrąsi tartum ką tik apvaisinta vilkė.
Tai suprantama, nes jos viduje nuolat virė aistros, verždavosi ugnikalniai, o juos gesino tropinės liūtys; vandenynus pakeisdavo dykumos, o dykumas girios. Juliet buvo nenutrūkstamas srautas ir tekėjimas: visa iš karto, tačiau nieko apčiuopiamo.
Štai mano akys pagavo kažkokį blyksnį, tarsi vieną žiburėlį atskilusį nuo bengališkų ugnelių per kalėdas. Julliet žiūrėjo į mane. Aš nusukau akis. Taip būna.
Aš vėl puoliau raižyti savo knygutę, tačiau nebegalėjau sudėti nei vieno žodžio, nei vienintelės raidės, kadangi pagautoji kibirkštėlė iššlavė mano mintis tarsi vėjas, pakeliantis medžių lapus nuo žemės ir nusinešantis vien jam težinoma kryptimi. Tą akimirką tik apsimečiau, kad nežiūriu į Julliet: mano akys buvo užmerktos, tačiau krūtinėje jaučiau kiekvieną jos vokų mirktelėjimą. Tai kažkas panašaus kaip užsimerkus stebėti ant rankos nutūpusį drugelį:  negali būti tikras, kad jis vis dar ten tupi, tačiau jauti kiekvieną jo virptelėjimą.
Taip bėgo sekundės, valandos, gal net ištisos savaitės, kol pagaliau pakėliau akis nuo knygelės. Jos siluetas jau buvo išnykęs tarp belapių medžių, tačiau ji pati dar ilgai neišblės.

Kiek lengviau atsikvėpiau, kaip atsikvepia tie, kurie palydi svajones, per daug priartėjusias prie tikrovės.