Malonumo klubas (5 - Žana Patušek)

Lėtai priėjęs, drebančia ranka pamėginau užmerkti jos akis, bet sušalę vokai nepasidavė. Minutę negalėjau atitraukti akių nuo jos tobulo kūno. Mačiau kaip nuriedėjo į ašarą panašus lašas per žandą, tačiau tai buvo tik vanduo. Akys lakstė po kambarį ieškodamos kažko su kuo galėčiau užmušti Henrį. Bet po akimirkos suvokiau, kad jis jos nežudė. Griebiau savo drabužius, darbinius numesdamas į kambario vidurį ir trinktelėjęs durimis išlėkiau į gatvę. Grynas oras plaučiuose apsuko galvą ir tik apšvietimo stulpas apsaugojo mane nuo griuvimo.
~ Ji mano gyvenimas, mano džiaugsmas, mano viltys, mano svajonės.
Pradėjau bėgti rotušės link, o mintyse virė keršto troškulys. Bėgdamas sugriebiau kišenėje gulintį maišelį ir praplėšęs jį sugrūdau į burna keletą ten gulėjusių magiškųjų grybų. Tikėjausi, kad jie padės man pabusti iš tos beprotybės, kad tai tėra sapnas ir man taip nutikti negalėjo. Deja, realybė pasirodė kitokia ir staiga toks sunkumas,  tarsi akmuo užgulęs krutinę.   
Net nepajutau kaip atsidūriau Mindaugo gatvėje. Prieš mane išniro policijos komisariatas ir šį kartą mano kūnas nesudvejojo, drąsiai atidaręs duris žengė vidun. Pradėjau jaustis kaip nesavas. Toks įspūdis, kad kūną užvaldė kažkas kitas, bet dabar aš tuo kitu asmeniu neabejojau, nors ir labai nekenčiau visos teisėsaugos sistemos. Man labai brangaus žmogaus kūnas dabar guli nuogas tenai, ant darbo stalo ir už tai turi kažkas atsakyti. Jei žinočiau kas tai padarė savom rankom....
- Laba diena, gal galiu kuo padėti? - nustebino prie langelio sėdintis vyresnio amžiaus pareigūnas.
- Taip, man reikia pagalbos, - pradėjau jausti kaip dreba kojos. Mane ir pareigūną skiriantis stiklas sumirguliavo. Patryniau akis ir pažvelgiau į pareigūną.
-   Jums viskas gerai?
- Ne, - bandžiau viską papasakoti, bet lūpos staiga sukibo. Pavyko tik žiopčioti, bet negalėjau ištrati nei vieno žodžio.
- Prisėskit, - iš už pertvaros išlindo du kartus storesnis už mane vyrukas, - imkit, išgerkit vandens.
Pasilenkiau, priliečiau lūpomis prie vandens pripilto plastikinio puodelio briaunos.
- Norėjau pranešti apie nusikaltimą, - pagaliau pavyko ištarti žodžius.
- Klausau jūsų įdėmiai.
- Norėjau pranešti apie žmogžudystę, apie daug žmogžudysčių, apie šimtus, o gal net tūkstančius per praėjusius keturis metus.
- Taip? - pareigūnas nustebusiu veidu paėjo pora žingsnių atgal.
Tuo pat metu į koridorių, kuriame čia nelinksmai šnekučiavomės įėjo truputį solidesne apranga apsirengęs kitas pareigūnas, stambus, bet nestoras, plačių pečių tiesiog angelas sargas. Mane kalbinęs vyras kažką pašnabždėjo jam į ausį.
- Neturiu laiko man reikia vykti į prokuratūrą, atiduok tu jį Viktorui, jis tenai su visokiais psichais ir narkomanais dirba. – pašnibždomis piktu ir nepatenkintu balsu sulemeno taip garsiai, kad ir kitoj gatvės pusėj turbūt būtų girdėjęs kurčias senukas.
- Atsiprašau? - Neištvėriau ir piktu balsu atsakiau - Jūs mane ką tik pavadinot narkomanu? Kokią jūs turite teisę taip apie mane kalbėti? Stovintys asmenys atsisuko į mane, vyresnysis po akimirkos šyptelėjo, nieko nesakęs šovė į priekį ir dingo už laukinių durų. Vėl likau vienas su vyresnio amžiaus mandagiu pareigūnu.
- Palaukite, tuoj pakviesiu jums žmogų, kuris jums galės padėti. - Palikdamas praviras duris nuskubėjo koridoriumi budintis policininkas.
Teko lukterti valandėlę kol mane pasikvietė jauna pareigūnė.

******

Kabinete tyliai zvimbė musė ir Viktoras, Senamiesčio policijos komisariato vyresnysis tyrėjas, sėdėjo savo darbo vietoje, susidėjęs kojas ant stalo ir švelniai glostė tarnybinį ginklą, laikas nuo laiko atsukdamas jį skrendančios musės link ir nuspausdamas gaiduką. Ginklas buvo neužtaisytas, apkaba tuo pat metu gulėjo ant stalo šalia tvarkingai nuvalytų batų. Ant stalo taip pat mėtėsi pora popierinių bylų ir rašiklis paženklintas šalies policijos lipduku. Tokius rašiklius pernai dovanojo visiems produktyviai dirbantiems pareigūnams.
Viktoras vos nenudribo nuo krėslo kai garsas susidarantis stuksenant krumpliais į duris suardė rudeniškai melancholišką kabineto tylą.  Pareigūnas vos spėjo nukelt kojas kai vidun įdribo šiandien budintis policininkas Antanas.
- Galima?
- Dabar, kai jau įdribai vidun kur jau dingsi, teks pasikelti nuo labai svarbaus tyrimo ir visą laiką skirti tau.
- Bet čia labai skubus atvejis.   Ten yra asmuo norintis pranešti apie žmogžudystę ir aš manau...
- Ir ką? Negalėjai to telefonu pranešti, matai skubu labai. Štai čia yra skubu, matai ant stalo kiek skubių bylų turiu, kokia daugybė žmonių laukia mano tyrimų. - besdamas pirštu į popierines bylas.
- Atsiprašau, nepagalvojau....
- Žinai tą pasaką, kur varlė nepagalvojo ir išėjo į gatvę ne perėjoj ir  ją pervažiavo pareigūno automobilis, a? Nežinai, matai daug dar tau reiks perskaityti knygų. – nutraukė jį Viktoras.
- Tai ką man dabar daryti? Paleisti jį ir pasakyti, kad nieko mes nežinom ir mums neįdomu?
- Tas tipas panašus į nusikaltėlį?
- Na nelabai, šiaip simpatiškas vyrukas.
- Tai va simpatiški ir yra didžiausi nusikaltėliai, nes jie mano, kad visi mano, jog jie yra geri. – Net nusijuokė iš smagumo. – O žinai ką, pasiųsk tu jam Žanką, tą naujokę, tegul surenka parodymus. Ir jai praktika ir man galvos neskaudės.
- Gerai.
- Bet tu prižiūrėk ją.
- Man šiandien budėjimas.
- Ai tiesa, o daugiau nieko nėra, kur komisaras? – pačiam net šypsena atsirado veide.
- Ne, ką tik komisaras išvyko, jis įsakė kreiptis į tave.
- Na gerai, pašauk Žanką aš ją pats prižiūrėsiu, reikia gi pagloboti jaunus pareigūnus, o dar tokius tai vienas malonumas. Liepk jai atvesti tą liudininką į tardomąjį. – perkreiptu veidu ir pasisukęs į langą išdėstė vyresnysis tardytojas Viktoras Mokivelnikas.   
- Bet jis gi neįtariamasis o liudininkas.
- Pas mane kabinete mažai vietos tenai žmonės labiau atsiskleidžia, - dėdamas apkabą į tarnybinį ginklą sumurmėjo sau po nosim, tuo metu storulis jau buvo beuždarąs duris, tačiau dar girdėjo kaip trakštelėjo užsifiksuodama šovinių dėklė.
Laikas komisariate slinko taip lėtai kaip ir storulis policininkas jo koridoriais. Prieš kreipdamasis į jaunąją tardytoją sukrenkštė, kad net langai, pro kuriuos jau atrodo šimtas metų švilpauja vėjas, sudrebėjo. Pagrindiniame darbo kabinete, kur ant kai kurių stalų vietoj kompiuterio vis dar mėtėsi rašomosios mašinėlės, sėdėjo Žana Patušek. Kabinete tuo metu nieko daugiau nebuvo, tad ji atsisuko ir parodė savo žavų apskritą veiduką. Jos juodi palaidi plaukai nukrito nuo pečių, kur iki tol švelniai gulėjo. Jos lūpos atsivėrė.
- Jus norėjote man ką nors pasakyti? – kreipėsi į jį jauna panelė su rusams būdingu akcentu. Jos tėtis buvęs rusų kapitonas, sovietiniais laikais dirbęs Kaune oro pajėgų bazėje, o mama žydaitė. Tad nenuostabu, kad šių dviejų skirtingų tautų atstovų atžala tokia simpatiška ir maloni.
- Čia koridoriuje yra vyrukas, norintis papasakoti apie žmogžudystes, Viktoras liepė Jums jį apklausti tardymo kambaryje.
- Tardymo?
- Neklauskit manęs, jis jūsų tenai lauks.
- Supratau, einu pasitiksiu tą Jūsų liudytoją.

*****

- Laba diena, aš Žana Patušek, jaunesnioji tardytoja, prašome eiti su manimi.
- Klausau. - negalėdamas atitraukti akių nuo žavios panelės.
Pasirodė, kad mane veda tuneliu, tarsi į olą. Pamažu vėl pradėjo svaigti galva, pasidarė šiek tiek baisoka. Einant pro metalines duris ant kurių buvo užrašas tardymo kambarys pasivaideno, kad durys yra tokio storumo kaip karinės raketinės bazės, esančios Plokštins miške, kurias mes su keliais vietiniais išardę pardavėme metalo laužo supirktuvėn.
Mintyse sukosi permainingi jausmai, tai žaižaruojančios lempos spigino, tai tamsus stiklas priešais nedavė ramybės. Keisčiausia buvo matyti kaip sienos banguoja, ar tai gali būti policija klausiau savęs, neveltui aš jos nemėgstu. Kambaryje buvome trise. Mane pasodino prie stačiakampio formos stalo, kurio kitame gale sėdėjo vyras ir rūkė MARLBORO cigaretę. Pakelis buvo numestas per vidurį stalo, su kuo jas prisidegti nemačiau.
- Rūkote? - Uždavė pirmą klausimą vyras sėdintis prie stalo.
- Taip.
- Vaišinkitės, - dar smiliumi stumtelėjo arčiau manęs pakelį.
- Ačiū, - viena ranka sugriebiau pakelį kita įsidėjau cigaretę burnon. Prisidegiau pats,   kišenėje turėtu žiebtuvėliu, kurį numečiau ant stalo.
- Mano vardas Viktoras, ji, - rodydamas pirštu į merginą, - Žana.
Jo balsas visiškai nevirpėjo, man pasirodė kiek prikimęs ir duslus. Jo akys lakstė po mano veidą, drabužius, jis dabar panašėjo į liūtą nužiūrinėjantį savo auką. Viktoras pasisuko ir mostelėjo žvilgsniu Žanai taip drąsindamas ją kreiptis į mane.
- Ne prieš, kad klausinėsiu jus stovėdama? - drebančiu balsu kreipėsi į mane pareigūnė.
- Ne, - nė nemirktelėjęs atšoviau, o tuo tarpu galva pradėjo dar labiau suktis, akimirką net pasirodė, kad skrendu.
- Mes jūsų pokalbį įrašinėsime, jei Jūs ne prieš, - prieš tai įjungusi ant stalo stovinčią dėžutę.
- Jums geriau žinoti visas taisykles, - nebejausdamas lūpų teištariau. Ore tvyrojo rūkalų kvapas, kuris pradėjo panašėti į kepinamos šoninės su svogūnais.
- Gerai, Jūs norėjote mums kažką papasakoti?
- O Jums trumpai ar išsamiai viską pasakoti?
- Pradėkite nuo pradžių, - įsiterpė vyras sėdintis ir stebintis mano raumenų struktūrą.
- Aš, Tomas Andrejevas, esu jaunesnysis virėjas Malonumo kavinėje, bet aš jį mėgstu vadinti Restoranu.
- Taip, žinau tokį, teko kartą pietauti, nieko ypatingo. – nusišypsojo pareigūnas.
Man pasirodė keista, nes toje kavinėje ganėtinai brangu.
- Papasakokite apie žmogžudystę, kurią jūs matėte. – nekantriai nusišypsojo Žana.
- Aš nemačiau pačių žmogžudysčių ir nežinau kas jas atliko, bet jų per pastaruosius keturis metus tūrėjo būti apie tūkstantį.
- Tūkstantį? – Perklausė Žana.
- Taip, matot...
- Jūs kartais nevartojate narkotikų? – įsiterpė Viktoras nukreipęs keistą tiriamąjį žvilgsnį į mano akis. Matyt jis kažką įtarė.
- O ar atrodo, kad vartočiau? – pajutau, kaip pradėjo degti kišenėje gulintis maišiukas, kuris iš lengvučio pasidarė toks sunkus, kad pradėjo spausti koją.
- Pasakokit toliau, - nutraukė akimirką trukusią tylą mergina.
- Tai va, aš dirbu tame restorane ir antrame jo aukšte yra Malonumo klubas, tenai renkasi žmonės kurie valgo kitus žmones.
- Nori pasakyti Kanibalai ten renkasi? - Viktoro veide šypseną pakeitė nustebimas ir susidomėjimas. – jūs tikrai narkomanas, Žana patikrink jo kišenes.
- Nereikia, aš pats, viską jums paaiškinsiu, - ištraukęs grybų maišeli numečiau ant stalo.
- Taip ir galvojau, prisirijo grybų ir tauškia čia nesąmones. Junk lauk įrašą ir metam jį į izoliatorių vėliau pateiksim kaltinimus dėl narkotinių medžiagų laikymo.
- Man juos įkišo taksistas, prisiekiu. Mano darbovietėje ant stalo guli jauna panelė ji man buvo labai brangi. Prašau padėkit man, jie ją nužudė.
Viktoras pažvelgė į mane ir dar kartą suriko:
- Tu nori pasakyti, kad jūs ten skerdžiate žmones ir maitinate klientus?
- Taip, - pamaniau, kad patikėjo.
- O dieve aš valgiau žmogienos, nes buvau užsisakęs tenai kepsnį.
- Jūs priklausote Malonumo klubui.
- Kokiam dar klubui? Ne, bet aš priklausau blaivaus proto klubui, suimk jį Žana ir uždaryk į izoliatorių tegu prasiblaivo.
Manyje užvirė kraujas, bet neturėjau jėgų priešintis tik susmegau kėdėje ir pajutau kaip pasirodė dar viena ašara akyse.
Mane iš kambario išvedė su antrankiai, buvo pikta, graudu, nes jie negirdėjo ką sakau.  Prieš akis užsitrenkė durys ir aš atsidūriau kelių kvadratinių metrų kameroje, kurioje kvapas buvo toks kaip sukarintoje vaikų kolonijoje, kurioje praleidau visą paauglystę. Atsiguliau į lovą ir susiriečiau. Pro mane staiga prabėgo ji, nepažystamoji. Atsisuko, nusišypsojo ir nubėgo tolyn, pabandžiau ją pagauti už rankos, bet išslydau iš lovos ir pradėjau kristi į bedugnę, į tamsą ir staiga galingas šviesos blyksnis mane apakino, aš skrendu tarp debesų tai nuostabu, girdžiu jos balsą. Ne tai mamos balsas, nejau aš patekau į rojų. Aplink vien plati žydrynė.