Du

*    *    *
*    *    *
Balerinos toks grakštus žingsnelis…
Slenka saulė, girios samanoja...
O širdy iš užmaršties vėl kelias
Audrose nenuskandintas Nojus…

Atsiverčia kito ryto lapas,
Vėl naujai pasaulį sudėlioji…
Ir nuo ryto lig nakties vėl plepa
Mona Liza — moteris dailioji…

Laiką erdvės šviesmečiais matuoja —
Kiek kančių, kiek ašarų ir juoko…
Ir visur, kaip šmėkla mataruoja —
Aštriasnapis širdgėlos apuokas…

Pabaigos džiaugsmu neišdainuosi...
Nieks liutaurais neužgros prie durų…
Paliūdės tavęs gal kiemo uosis
Rudeniop nežmoniškai nuskuręs

*    *    *
Kas baltas ir languotas drobes
Išdžiaustė taip aukštai aukštai?
Sumėlynuoja tolių duobės
Juodais, nubalstančiais kraštais…

Saldus ir lengvas miško kvapas
Gaivina gydo kaip kerai
Kažkas tenai už medžių slepias
Kurių aš nematau kiaurai…

O gal mėnulis iš už miško
Geltonu veršeliu sumyks?
Ir apsiblausę toliai blykčios,
Laukais ir slėnių daubomis…

Ar beišgirsiu žingsnių aidą,
Tuščios nakties juodam glėby?
Ne, ne arklys po žolę braido,
O šmėkla ilgesio geibi…