kartą aukštai danguje sūpavosi nedidelis bebesėlis. Aplink jį būriavosi visa eilėžymiai didesnių debesėlių. -Aš žinau, na pagaliau aš manau, kad šiuo metu mane stebi tūkstančiai vaikų, todėl, suprantama, aš turi pasikeisti. Tik, kad papūstų stipresnis vėjas. O tuo metu į debesėlį žiūrėjo keli tūkstančiai vaikų, tarp jų ir Punsis su Zunse. Zunsė sako Punsiui: -Žiūrėk aukštai danguje plaukia debesėlis panašus į avelę. -Tikrai panašus, bet pažiūrėk atidžiau ir tu pastebėsi, kad dabar debesėlis tapo labiau panašus į mažą, mielą šuniuką. -Tikrai, -Zunsė sušunka apsidžiaugusi, -debesėlis jau kaip šunelis. O debesėlis aukštai padangėje galvoja: -Dabar aš kitoks. Visa tai vėjo darbas. Jis labai šaunus, kad sugeba iš manęs padaryti įvairiausias figūras, dėl to aš pritraukiu tūkstančių vaikų dėmesį. Aš juos džiuginu, aš juos prisivilioju ir todėl jiems nėra kada galvoti apie blogs darbus, apie blogus, nedorus užsiėmimus.
Tekstukas skamba kaip pasakėčia, net turi pamokymą, vadinamą prologu. Jau kiek pilnesnis pasakojimas. Vardai negirdėti, manau taip įdomiau, nei autorė pavadintų mums įprastais vardais.