Gyvenimo mokytojui

Tai buvo taip seniai,
Eh... kartais žiemos liūdnos akys,
Tamsiais, bespalviais vakarais,
Vis dar vaidena man tavo šešėlį
Ir dreba rifma virstanti jausmais...

Tylu... tik laiko amžiną esybę
Suvokti leidžia laikradžio eiga,
Man trūksta mokytojau tavo patarimo
Ir knygos lapai vis dar
Kvepia tavo arbata ...

Ant baltos nosinaitės
Juodo tušo žymė,
Ji primena man tavo taisykles,
Sakei: "Gyvenimas - tai kryžkelė teisybių,
Bet tą vienintelę nelengva bus atrast..."

Ir tąją, tavo šypseną mįslingą
Prisimenu kas kart, kai trūksta atramos,
Sakei: "Gyvenimas yra laimingas,
Kai šalia tie, kas niekad neišduos..."

Aš šiandien pakeliu akis į dangų,
Ir nelaikau jausmų suspaustų širdyje,
Jaučiu, tarytum tavo sunkios, grubios rankos
Bando nušluostyt ašarą manam veide... 

:)