Maestro Laikas

Maestro Laikas šukeles pažėrė ant Gyvenimo molberto.
Imu po vieną ir dedu jas į Likimo drobę.
Tik, gaila, nelabai galiu parinkti gerą spalvinį akcentą -
Supiltos spalvos kažin kaip. Ir dar pirštus įpjovė.

Šukelės mažos – tai gyvenimo akimirkos, bet kaip pažertos.
Iš jų lipdau iš lėto meilės ir kančios vitražą.
Spalvotos: tai geltonas – saulėtas ir juodas – gedulo momentas,
Aistros – raudonas, mėlynas – vilties, laukimo – baltas.

Ir kiekviena šukelė turi savo svarią vertę, savo vietą.
Vienspalvė drobė būtų neįdomi, nevertinga.
Taip kiekviena akimirka, į mūsų  likimus sudėta,
Yra savaip brangi, nepakartojama, prasminga.

Kai į rankas paimsiu paskutinį šios mozaikos gabalėlį,
Nepakartojamas paveikslas bus beveik užbaigtas,
Nei dėl vienos mažos akimirkos širdis nejaus skaudaus kartėlio.
Visas klaidas ištaisė nepailstantis Maestro Laikas.