Keistom bekūnėm žodžio gijom...
Papuošė mane baltom lelijom.
Apkaišė galvą, šonus, kojas.
Medinėj dėžutėj, aš toks nuogas.
Visiem sakiau nelieskit mano kojų.
„Nečiupykit“ sustingusių plaukų.
Palikite mane at šito altoriaus,
Aš, pas jus, jau ne be grįšiu. „Po velnių! “
Ne gana to, priverkėt pilnus kibirus ašarų.
Dabar, aš juos turėsiu neštis su savim.
Palikote mane, vieną, po šituo apkasu.
Palikote mane. Ir nuėjote šalin.


Alfredas Zomša





