Mėnesienos sonata

Vėjo blaškomas varpas
Žolėje įkalinęs saugo tremtinį:
Medžio šakomis virtusias jo rankas
Šildau lede įšalusiomis kojomis,
Upės žiotyse panirusius pečius
Masažuoja potvynis.

Lai-kas kel-tis ir sto-ti į ko-vą!
Varpo dūžiai daužo harmoniją,
Tavo tylos.

Sužaliavusių lapų pirštų pagalvėlėms liečiant
Krantinės žiburiais pavirtusias akis,
Klausydamasis paukščių čiulbėjimo
Iš letargo miego pabundi.
Tyliai skambant mėnesienos sonatai
Neištirpusio ledo kristalus renki.

Lai-kas kel-tis ir sto-ti į ko-vą!