Rasos akmuo

Paseksiu jums pasaką ne pasaką. Norit tikėkit, o nenorit -netikėkit.
  Migla apgaubė durpyną. Lyg per pieną brendi... Vidury pievos rūkas dar labiau sutirštėja. Rodos, jauti besiliečiančius jo  lašelius- vėsius, drėgnus... Skverbiasi už kaklo, nusėda ant veido, rankų, basų kojų. Pasijunti nejaukiai, tarsi šalia tavęs kažkas eitų, liestų, kažką norėtų pasakyti, kažkur kviestų. Nebeskiri tikrovės- visur migla: lauke, pievoje, mintyse. Girdi šnaresį, šnabždesį, vaidenasi vizija, kažkas man ištiesė ranką, kažką man  įdėjo į delną...
Ir vis tik išbrendi iš rūko. Ant kalnelio stabteli, nesąmoningai pažvelgi į tvirtai suspaustą kumštį- nepameni, kada jį suspaudei. Atgniauži pirštus- delne ritinėjasi balzganas karoliukas. Kuo skaisčiau švito diena, tuo skaidresnis darėsi rutuliukas- beveik kaip rasos lašelis saulės šviesoje. Taip ir pavadinome“Rasos akmuo'. Ir jums reikia tokio akmens? Tai pabraidžiokite durpyne per tirštą rūką... Gal ir jums pasiseks...