Aš – dailininkė.. Tapau gyvenimą. Paprastą, tokį, koks jis ir yra. Šiandien nutapysiu tavąjį. Paimu baltą rožės žiedlapį. Jis - mano drobė.
Pasitikai gyvenimą visiškai tyras, nesuteptas. Tavo jausmai buvo švelnūs ir nesuvaidinti. Žinojai visas pasaulio paslaptis, puikiai supratai, kas yra laimė, meilė ir džiaugsmas.
Paimu teptuką, o tu pats man pasiūlai, kokiu atspalviu pradėti. Suvilgau švelnius šerelius ašarose.
Buvai nuoširdus nuo pat pirmųjų savo gyvenimo žemėje minučių. Bijojai, todėl ir verkei. Taip tikrai, kaip sugeba tik kūdikiai.
Pasirenku didesnį teptuką. Švelniai rausvi dažai pasklinda ant rožės žiedlapio, palikdami mažyčius baltus plotelius.
Tavo gyvenime baimę pakeitė šiluma, vos tik pajutus motinos rankų prisilietimą.
Net nesusimąsčiusi, nukreipiu šerelius link drobės ir greitai juos atlenkiu. Rausvas fonas pasipildo įvairiaspalviais taškučiais.
Augai vis greičiau, stengeisi ranka pasiekti saulę, pavyti vėją ir suskaičiuot žvaigždes. Tavo gyvenimą užpildė nuostaba. Žavėjaisi viskuo, o ir pasaulis žavėjosi tavimi.
Tarp spalvotų taškučių įterpiu keletą gelsvų žvaigždučių.
Vėjavaikiškas dienas pakeitė nerimastingos naktys. Naktys, kuriomis gimė tavo pirmos nedrąsios svajonės, siekiai ir tikslai.
Teptuku išraitau ryškiai raudoną potėpį.
Net nespėjai susivokti, o į tavo gyvenimo duris jau pasibeldė meilė. Apglėbė tave savo šiluma ir rūpesčiu, atleido visas nuodėmės ir klaidas, augo ir tobulėjo kartu su tavimi.
Šalia jo išrėžiau juodą dryžį ir apšlaksčiau ašaromis.
Vis svarstydavai, už ką nusipelnei šio skausmo ir niekada nesurasdavai atsakymo.
Mano kūrinys darosi vis sunkiau suprantamas. Žiedlapis vis traukiasi, o aš bejėgiškai stoviu ir žiūriu, kaip dingsta tamsūs potėpiai, kol galiausiai vos matyti lieka rausvas fonas su mažyčiais taškučiais ir raudona linija tarp jų. Tavo gyvenimas nuvyto, nebeliko nei skausmo, nei ašarų, tik šviesūs prisiminimai ir meliė, kurią išdalinai kitiems.
Aš – dailininkė.. Tapau gyvenimą. Paprastą, koks jis ir yra. Paimu naują rožės žiedlapį ir suvilgau šerelius ašarose...