Ilgas "Sibiro kelias"

Dulkės skraidė, lengvai plugdomos vėjo. Mažai žmonių buvo ankstų rytą, tik kelios kaimo mergos ėjo pasėti gyvulių. Pavasaris visi šaukdavo kaip gražu, koksai gražus šis metų laikas. Lapai skleidėsi nenujausdami nieko, jie spinduliavo pilni gyvenimo, atrodo pasaulyje atgyjo nauja gyvybė.
Tačiau vienas sodas skleidėsi ne kitaip kaip kiti, tai buvo žalio aukso lapai jie augo diena po dienos, šį pavasarį jie pirmi pražydo, net balandžio viduryje. Sodas nebuvo toksai didelis, šalia jo stovėjo maža trobelė, kurioje gyveno penkių asmenų šeima. Tėvai dar buvo jauni, o vaikai maži, tik vienas jų vaikas ėjo į pradinę mokyklą. Jie gyveno gan skurdžiai, kartais budavo dienų, kai neturėdavo ką valgyti ir kentėdavo badą, nes pavasarį dar niekas neišaugo, o iš po žiemos nebuvo likę nieko. Tėvai kartais dirbdavo pas šio kaimo didžiausią ūkininką, kuris valdydavo beveik visą kaimą. Darbas buvo labai sunkus ir alinantis. Reikėdavo kartais net porą dienų gulėti ligoninėje nuo išsekimo, o už tą darbą gaudavo tik kelis centus. Motina siudavo, ausdavo audinius, bet to daug negalėdavo padaryti, nes turėdavo prižiūrėti vaikus.
Netoli jų kaimo tekėjo upė, kurios pavadinimas buvo kiek neįprastas - Sibiro kelias. Mažai žmonių žinojo, iš kur tas pavadinimas atsirado. Šis pasakojimas buvo perduodamas iš kartos į kartą, ir šitame kaime liko tik viena šeima, kuri žinojo šitą istoriją apie šitos upės istoriją, tai buvo šita penkių asmenų šeima. Jų giminė čia pragyveno labai ilgą laiką, gal net buvo jie pirmieji čia įkūrę šitą kaimą, šito niekas nežinojo.
Vieną šiltą pavasario dieną, garsus kaimo pijokas kaip visada ieškodavo iš kur gauti išgerti. Pas turtingąjį ūkininką bijojo eiti, nes žinojo, kad iš jo nieko negaus, tai jis nusprendė vogti pinigus iš ne tokių turtingų šeimų. Jo priklausomybė nuo alhoholio vis stiprėjo ir dėl kelių lašų degtinės jis buvo pasiryžęs padaryti viską.
Pavasarį, beveik išsikleidus visiems žiedams kažkur apie gegužės mėnesį, kaip ir eilinę dieną, pijokas norėjo gerti ir išėjo į kaimą ieškoti pinigų, žiūrėti, gal ką pavogt ar kokį silpnesnį žmogų apiplėšti. Šeimos tėvai, kaip ir eilinę dieną išėjo į darbą, vyriausias vaikas į mokyklą, namuose liko tik du mažamečiai vaikai. Pijokas, žinodamas, kad visada tėvai išeina šitokiu laiku į darbą, nusprendė apsilankyti jų namuose ir pažiūrėti, kur slepia jie pinigus. Tada maži vaikai labai saldžiai miegojo, atrodo pats tinkamiausias momentas pavogti pinigus, kad galėčiau gerti vėl. Vagis jis buvo jau šiek tiek patyręs ir šitas senas trobelės duris atidaryti jam buvo vieni niekai. Įsliuokinęs į kambarį pradėjo ieškoti pinigų, pradėjo knisti visus stalčius, apžiūrinėti spintas. Deja, rasti jam pinigų nelabai sekėsi, nes jų čia ir nebuvo, nes ką uždirbdavo, tą išleisdavo ant valgio. Beieškodamas jis pinigų, užkliudė už šalia buvusios vazos. Vaza nukrito ir sudužo, ir šitas garsas pažadino du vaikus, kurie gulėjo kitame kambaryje. Vaikai pradėjo verkti, nes suprato, kad yra kažkas pas juos viduje, nebuvo jie visai maži, vienam buvo 3 metai, kitam 5. Pijokas supratęs, kad vaikai išgirdo apie jo apsilankymą šiose namuose, sunerimo ir žinojo, kaip griežtai yra baudžiami žmonės šiame kaime už vagystes. Atrodo rankos jo pradėjo veikti instinktyviai. Pasiemė jis labai seną virvę kabėjusią prie pečiaus, ir ėjo vaikų kambario link. Kad kiti žmonės nesužinotų, kad jis cia buvo apsilankęs ir, kad vaikai niekam neišpasakotų pasmaugė su šita virve du mažamečius vaikus. Ir kambaryje radęs kelis pinigus, juos pasiemė ir bėgo nusipirkt degtinės, kad nuskandintų visas nuodemes, kurias padarė.
Tevai grįžę iš darbo pamatė labai kraupų vaizdą, kurio jie nesitikėjo pamatyti šitokį nuostabų pavasario vakarą. Motinos siela tiesiog buvo sudaužyta, ji iš sielvarto galėjo mirt vietoje. Tėvas, nors ir kaip buvo morališkai stiprus, nesusilaikė ir parkritęs ant žemės šalia vaikų pradėjo verkti.. Praėjo savaitė, po laidotuvių. Tėvai jau buvo susitaikę su ta mintim, kad dvejų vaikų nebeliko, liko tik jų vyriausias sūnus, kuris ėjo į 3 klasę. Šitame kaime taip ir niekas nesužinojo, kas tai padarė. Pagaliau atėjo vasara, šilta, ir vaikams liko kelios dienos eiti į mokyklą. Tėvai jau truputį buvo daugiau užsidirbę pinigų, nes prasidėjo pats darbymetis ir buvo daug darbo kaip niekada. Mokykloje buvo paskutinė diena ir vaikai atsisveikindami su mokykla turėjo įsidėti kas kokių vaisių ar saldumynų. Tėvai išleido ir savo paskutinį vaiką į mokyklą jam duodami kelis litus, kad nusipirktų ką nors paskutinei mokyklos dienai. Pijokas beveik nuskandinęs savo nuodemes, vėl atėjo ta diena, kai jis neturėjo ko išgerti, ir matė kaip vaikui davė pinigų. Tad jis nelaukdamas nieko ėmėsi veiksmų ir pradėjo sekti vaikui iš paskos. Vaikas nieko nesuprasdamas ėjo tolyn net neasisukdamas pasižiūrėti, kas eina iš paskos, jis buvo laimingas, nes tai jo paskutinė diena mokykloje. Jis laimingai sau žingsniavo kol nepajuto į nugara susmeigto peilio, kurį įdurė žiaurusis pijokas. Pasiėmė jis tuos litus ir paliko berniuką gulėti pakelėje. Tačiau šį kartą Pijokui nepasisekė, nes viską matė netolėse stovėjusi kaimo davatka. Žinia apie nužudytą berniuką neužilgo apskriejo visą kaimą. Pijokas pasigėręs ir išgirdęs, kad ji matė kaip jis nužudė berniuką, nubėgo prie upės, "Sibiro kelio" ir ten nusiskandino, nes žinojo kas jo laukė, jis pirma laiko tai padarė. Tėvai tiesiog buvo didžiausioje depresijoje, nes prarado savo paskutinį vaiką.
Motina kažkur išėjo, ten kur ir visi eidavo kai budavo depresija. Tai prie toks pačios upės, kur ir nusiskandino žudikas, garsusis pijokas. Žiūrėjo ji į vandenį ir matė kaip vaikai žaidžia jame, kokie jie buvo laimingi dar prieš 2 mėnesius visi kartu, o dabar jai neliko nieko, tik vyras, kuris tolstantis nuo jos. Verkė ir ašaros krito tiesiai į upę. Vis stipresnis jos galvoje buvo vaikų juokas ir vaizdas upėje. Ji pametusi galvą paniro į upę ir nusiskandino, norėdama būti ten kartu su vaikais. Jos vyras ėjo pasisemti vandens gyvuliams, pamatė savo žmoną negyvą šioje upėje, jis pamėtęs kibirus bėgo atgal namo ir supratęs, kad prarado viską kas jam pasaulyje buvo gražiausia, jis prarado per dvejus metų laikus. Pasiemė jis virvę ir pasikorė savo tvarte šalia gyvulių. Šita istorija labai sugraudino visą kaimą ir suprato kaip sunku prarasti žmones. Taip ir nežinojo kur Pijokas buvo dingęs. Tik šitą paslaptį iki šiol laikys lemtingas "Sibiro kelias " - tai upė kuri teka netoli mūsų širdžių, kuri laikė tiek daug paslapčių.