Meilei reikia intelekto

Knygos nėra gyvenimas, jos tik gyvenimo pelenai.

Mano draugės draugė pasakė, kad meilei reikia intelekto. Tai buvo netikėta ir mes valandėlę patylėjom. Tuo pasinaudojusi draugės draugė akimirksniu tapo lektore ir mes išklausėm visą pasisakymą su dėstymu, išvadom ir netgi pavyzdžiais.
Aš nežinau, kas pirmas pasakė, kad poezijai reikia intelekto. Tik teorinių diskursų mes klausėm ištisus šešerius metus. Vakarais ar sekmą dieną sėdėdavom Mažvydo bibliotekoje po vieną ar po dvi, o kartais netgi skirtingų lyčių poromis (įsivaizduokit, tai teisybė). Graužėm archyvus, pūtėm dulkes nuo knygų lapų ar netgi stovėjom eilėse, kad galėtume pasidaryti sau kopiją. Pagaliau galėjom (gabiausieji) nebesisukioti apie eilėraštį ratu, o susidėlioti tvarkingą kvadratą, išskirti diskursyvą ir naratyvą... Mažiau ištikimi intelekto treniruotėms susiporavo, merginos pastojo, ėjo laikyti valstybinių egzaminų su gražiais pilvukais... Jei klausė apie vėliavos figūrą, atsakydavo apie vėliavos simbolį, jei klausė apie prozos sugestyvumą, papasakodavo kūrinio turinį. Dabar jos veidaknygėse nestirkso kaip vienišės ar kokios ten susisaisčiusios, jos lipte aplipusios mokiniais ir savo raudonskruosčiais vaikučiais.
Aš treniravausi intensyviau, atkakliai spoksojau į ženkluose užkoduotus mitus, stengiausi atrasti estezę, bet kartais įvykdavo lūžis kasdienybės izotopijoje ir pakėlusi akis aš pamatydavau kaip gaiviai šniokščia gegužės lietus už praviro bibliotekos lango, paremto sena enciklopedija... mane supurtydavo a. a. Jurgos  atvežtos vaizdajuostės, pasakojusios, kaip tibetiečiai moka pasiruošti mirčiai.
Aš nesuklydau per egzaminus. Ir gavau teisę versti kitus skaityti, ardyti svetimą kūrinį, pjaustyti jį dalimis ir vėl suklijuoti, - kreivai, šleivai, bent jau pastraipomis, kad vertintojui per egzaminą (taip pat ir man) būtų lengviau perskaityti. Iš šio amato sėkmingai gyvenu su šeima.
Aš tylėjau dešimt metų... nes niekaip negalėjau atsakyti, paneigti, gal patvirtinti, ar meilei ir poezijai atpažinti, pajusti ir suprasti, reikia intelekto. Ar reikia čia enciklopedinių žinių... O gal užtenka atsiverti ir siela prasimuš pati pro nugulusį kultūrinį klodą, juk mylimasis dažniausiai klausosi balso kaip muzikos, net neprisimindamas žodžių...
Nebenoriu versti jaunus žmones pjaustyti kūrinių ir iš jų lipdyti frankeinšteinus. Noriu, kad jie mylėtų gyvenimą ir poeziją, tik kaip čia su intelektu? Sustatykit mano mintis į kvadratą, nes sukuosi ratu kaip, anot prof. Nastopkos „katinas gaudydama savo uodegą“.