Sudžiūvę rožių spygliai
ims krist
ant mano veido
Kaip snaigės
įsitvirtins lūpose
ir užmigs
amžinu miegu
Raudonai nudažys
mano blakstienas,
Užmigs ant
sustingusių nuo
šilumos akių vokų.
Per saulėlydį rankom
juos nubrauksiu
jie pasklis
po mano kojom
Žiedai įvairiaspalviai
nuklos man
patalą ir aš užmigsiu
jų lauke, Tam
kvepiančiam ir
rudeniškam sleny,
kurio rūke
kadais išnyko saulė
ir krito nuo kalvos
geltonos pienės...