mylima

kiekvienas nuskintas dobilo lapas, nupūstas
vėjo, dantim kalena
vaikas, mamos neapžiūrėtas.

ir kas dabar išauklės, jį-
maža besiblaškantį žmogelį?

jo mažos kojos neapeis
didelio pasaulio, o mažos
akys nematys, visko,
kas bloga.

nors mano rankos tiesias
į pagalbą, bet
mintyse vis kažkas kartoja,
„jis pats... jis pats... „-tai manęs neįtakoja,
aš toliau žengiu už jį kovoti...

krenta dar vienas dobilo
lapas, tik šį kart jį skyniau
aš.

manęs, mažos, niekas
neglobojo, sakydavo
„vaikas- turi apsiginti pats... „,
bet dingo ta
stiprybė...

ar verta vardan dobilo
lapelio trečio,
aukoti laimę savo,
nerūpestingai palikti vaiką
vėjo blaškomuose
laukuose?

pati savom mažom kojytėm
nužingsniavau iki štai čia,
paragavau ir
skausmo, ir  vienatvės
skonio.

šiandien jo įsipilu arbaton,
nes dėkinga aš
esu, už tai,
kad gyvenime,
kas nesugniuždo,
tave stipresnį daro...

__________________
Mamai