Žmogus, negalėjęs priimti tiesos

Nežinau, tikriausiai toks buvau nuo gimimo – tikras eksponatas. „Labai ačiū“, „ačiū, nenoriu“, „nieko tokio, kitą kartą išeis geriau“, „nesikuklinkite, jūs pasirodėte geriau, nei aš“, šios ir panašios frazės kėlė pasigėrėjimą visiems. Gali būti, kad ant mano antkapio bus parašyta: „Nieko tokio, man vis tiek labai patiko“. Nuo visų mėgstamo žmogaus jaunystėje perėjau prie motyvuojančių tekstų ir kalbų rašytojo. Mano negebėjimas sakyti tiesos visą laiką buvo priimamas puikiai, tad jei mane pavadinsite žmogumi, negalinčiu sakyti tiesos, tai jus teks vadinti negalinčiais jos priimti.
  Nežinau, kaip žmonės, kuriems tenka klausyti mano sukurtų darbų, bet pats visada supratau. Nuolat galvoje šnibždėjo tas tylus balsas. Per daug tylus, neturintis jokios įtakos mano veiksmams, dažniausiai išvis išnykstantis, kai tik pamatau pritariančią šypseną ir įtikiu, kad darau kažką gero. Apie kokį supratimą šneku? Žinoma, kad visa tai – nesąmonė. Kas žino, keliems žmonėms daugiau pakenkiau nei padėjau, nes anksčiau ar vėliau vis tiek visi turėtų suprasti, kad neturi tų gerų savybių, kurias, pagal mane, turi visi, tik reikia jas „atskleisti“. Supratimas, kad tų savybių nėra, manau, gali privesti prie manymo, kad gerų savybių žmogus neturi išvis.
  Turbūt jau dabar nejučia pažiūrėjote į televizorių ar radiją ir susimąstėte, kas aš toks galėčiau būti. Galbūt jūs per mane trims dienoms metėte rūkyti? O gal aš jums padėjau surasti valios savaitę laikytis dietos? Dar įmanoma, kad dėl mano gerų norų siekėte visko iš karto klausydami kažko, su pavadinimu panašiu į „Gražus gyvenimas: kaip atrasti laimę kiekvienam“. Įdomumo dėlei taip ir neatskleisiu – prisiminkite šį raštelį kiekvieną kartą meluodamas kitiems ar  sau. Geros dienos. Nors ji tikriausiai tokia nebus. Bet jūs ir pats tai žinote.



  Kęstas įsidėjo rašiklį, sulankstė raštelį ir padėjo prie vidury stalo gulinčių servetėlių ir prieskonių. Tvarkingai surikiavęs įrankius ant lėkštės ir palikęs, kaip reikia, dešimt procentų nuo bendros sumos, arbatpinigių, išėjo. Tokie rašteliai ar anoniminiai straipsniai buvo būdas išsilieti. Kartais Kęstas parašydavo žiaurių tekstukų, atvirai visus kritikuojančių, bet dažniausiai štai tokius švelnius, parašytus su tikslu skatinti susimąstyti. Ir kodėl bandant tokius dalykus atvirai kažkam pasakyti liežuvis susipindavo? Atrodo, kad būdamas su kitais žmonėmis jis įsikūnydavo į visai kitokį žmogų. Tokios mintys, raginančios pasakyti, ką iš tikrųjų mano, net nekildavo.
  Naujausias seminaras Kęsto laukė Vilniuje, tad važiuoti dar buvo likę apie šimtą kilometrų. Ties išvažiavimu iš restorano kiemo jo atmintyje yra juoda dėmė – blankiai atsimena pradėjęs važiuoti, o paskui tik smūgis, oro pagalvė, griovys ir pasaulis aukštyn kojom, kol susiprato esąs apvirtęs.
  - Greičiau ištraukit tiesiog!
  - Laukiam pjūklo, kaip mes turėtume atidaryti tas duris? Rankomis išrauti?
  - Ar matot jo dešinę plaštaką? Aš irgi nematau. Ką tai reiškia? Ogi tai, jog jei tuoj pat jo neištrauksit, bus ne tik be galūnės, bet ir miręs! Tai ką su ja daryti? Paimkit ir įdėkit į maišą su ledu, gal dar išgelbėsime. Tai trauksit ar ne?!
  - Pasakiau, laukiam pjūklo, įlūžęs rėmas laiko duris.
  Na, argi tikrai būtina taip drastiškai sakyti „miręs“, o dar tiesiai prie nukentėjusiojo? Kęstas būtų pasirinkęs taktiškiau, tikriausiai „viskas bus gerai, bet dėl visa ko, paprašyčiau paskubėti jį ištraukti“. Klausimo apie rankos nematymą gerai nesuprato, negi sanitaras būtų galėjęs taip žiauriai pasakyti apie smūgio metu nuplėštą ranką? Bet kuriuo atveju Kęstas blausiai suvokė, kad turi kažkaip išsivaduoti, tad su kaire ranka, nes dešinė kažkodėl nenorėjo klausyti, atsegė diržą ir nukrito ant mašinos stogo. Tai išgirdę ugniagesys ir sanitaras pradėjo šūkauti, kad šis daugiau nejudėtų, nes gali dar labiau susižeisti. Kaip suprasti „susižeisti“, jam juk viskas gerai. Ar ne? Pabandė kažką pasakyti, tačiau neišėjo. Juoduma.
  Pajutęs, kad judesių nebevaržo sutraiškyta mašina, Kęstas, dar visiškai nepabudęs, pabandė kuo greičiau atsistoti ir gelbėtis. Galiausiai rankose pajuto patalą, vienoje iš rankų – kateterį, lovoje iš kairės gulėjo kitas ligonis. Jis palatoje, o mašina tebuvo prisiminimas.
  Staiga į galvą trenkė sanitaro žodžiai apie plaštaką. Galvos kilstelti nepavyko suskaudus kaklui, todėl pabandė tiesiog apsičiupinėti. Apsidžiaugė pajutęs, jog viskas vietoje. Maudė visą kūną, bet, atrodo, visai nenukentėjo. Galbūt gelbėtojai šnekėjo ne apie jį, o apie žmogų iš kitos mašinos, numušusios jį? O gal... Kęstas pasisuko į šalimais gulintįjį. Plaštakos nebuvo. Geriau įsižiūrėjęs pamatė, kad taip pat nėra kairės kojos žemiau kelio. Kęstas nudžiugo, bet tuoj pat susiėmė – visgi negražu džiaugtis sava laime, kai čia pat guli nelaimėlis. Kadangi nelaimėlis miegojo, ir pats pabandė užsnūsti. Nuolatinis sumušimų skausmas to neleido. Tik-tak-tik-tak - gulint ir nieko neveikiant laikas eina amžinai, o miegoti nesinori. Arba taip bent atrodė,  kol susivokė atsibudęs kitos dienos rytą. Palatos kaimynas taip pat buvo ką tik atsikėlęs, o prieš jį stovėjo du daktarai. Moteris, sėdinti  prie jo lovos, ir vyras, sunėręs rankas, nuobodžiai žiūrėjo į nesėkmingus moters bandymus šnekėtis su ligoniu. Atrodė, kad į Kęstą dėmesio niekas nekreipia. Pokalbio pradžios nenugirdo, tad palatos draugas vis dar liko bevardis.
  - Esu psichologė Aurelija. Ar galėtumėte sulenkti dešinės rankos pirštus?
  Tokie žaidimai Kęstui buvo pažįstami, kreipimasis vardu suteikia familiarumo aplinkai, o pilni žodžiai skamba įtikinamiau.
  - Sulenkiau.
  - Ar galėtumėte dabar ištiesti?
  - Taip.
Psichologė su gydytoju susižvalgė. Vyras išsitraukė adatą ir priėjo prie lovos.
  - Čia paprastas testukas patikrinti, ar nebuvo pažeisti plaštakos receptoriai.
Gydytojas pasilenkė ir pavaizdavo, kad įduria, nors toje vietoje nieko nebuvo. Keisčiausias dalykas – ligonis šūktelėjo iš skausmo. Tiesa, pavėluotai. Kęstas tik dabar pastebėjo, kad ligonis žiūri į lubas, rankos pamatyti net nesistengia, o ir į gydytojus tik retkarčiais akis pasuka.
  - Suskaudo, vadinasi, viskas gerai?
  - Taip, viskas gerai. Dar paskutinis dalykas, ar galite rankas ištiesti prieš save?
  - Ištiesė kairę ranką.
  - O abi?
  - Negaliu.
  - Pasistenkite.
  - Negaliu, skauda. Ar viskas gerai?
  - Dar reikia papildomų tyrimų, galbūt šiandien popiet, o gal rytoj ryte vėl ateisime.
  Gydytojai išėjo taip Kęstu ir nepasidomėję. Šis nieko nesuprato, kas čia nutiko. Kaip galėjo skaudėti, nors ten nieko nėra? Kaip galėjo sakyti, kad sulenkė pirštus? Galvoj gal pasimaišė kas po avarijos? Įdomu, ar su nesančia koja būtų tas pats? Nutarė pakalbinti.
  - Kaip laikotės?
  - Nieko, kažkoks pusprotis numušė nuo kelio. Gerai, kad nenukentėjau per daug.
  - O pačią avariją prisimenate?
  - Ne. Tik smūgį, tada gelbėtojus ir galiausiai čia pabudau.
Na, tai viską paaiškintų. Suges nuotaika, kai policija prisistatys, bet gal dabar geriau nuotaikos negadinti, taip Kęstui pasirodė geriau. Palatos kaimynas tęsė.
  - O dėl ko jūs čia?
  - Irgi avarija.
  - Tai jūs mane ir numušėt?
  - Ne, į mane taip pat kažkas kitas trenkėsi.
  - Man irgi nieko neatsitiko, laimingi mes. Kaip manote, greitai paleis?
  - Aš kaip ir sveikas, tai kodėl gi ne? Jums tas pats.
  Po šio atsakymo dar sekė trumpas pokalbis apie tai, kada čia pietūs, o paskui nutrūko. Kęstas nenorėjo nieko sakyti. Gal dėl to, kad stengėsi nesukelti liūdesio, tačiau tikriausiai dėl to, kad tiesiog bijojo. O liūdesys sužeistajam vis tiek galiausiai ateis kartu su supratimu. Vis dar maudė visą kūną, todėl Kęstas nusprendė dar nusnūsti. Psichologė, jau be gydytojo, pasirodė kitą rytą.

  Aurelija nekentė tokių procedūrų. Fantominės galūnės sindromas nėra retas, tačiau gydymas visada toks pat šlykštus. O kai pacientas, dar pats to nesuprasdamas, vedamas pasąmoninės baimės, neleidžia sau pažiūrėti į nuplėštą vietą, viskas pasunkėja keliskart. Iš pradžių būtina skatinti susiprasti pačiam, pavyzdžiui, prašant pajudinti prarastą vietą ar ją iškelti prieš akis. Kai tai nesuveikia (ne „jeigu“, bet „kai“), reikia duoti raminamųjų ir tada pakartoti pirmąjį žingsnį. Po to dažniausiai tenka imtis trečio ir griežčiausio žingsnio – tiesiog pasakyti. O rezultatas visada tas pats – kaltinami ir keikiami gydytojai. Pravėrus palatos duris ligonis dar kažką sapaliojo, tačiau vos įėjus nutilo.
  - Kaip šiandien jaučiatės, viskas gerai? Pasivaikščioti nebandėte?
  - Viskas gerai, o vaikščioti nenoriu, - nenori, nes vienaip ar kitaip teks pažvelgti žemyn.
  - Ar išgėrėte tabletę, kurią atnešė seselė?
  - Taip. Kas ten buvo?
  - Profilaktika. Pakartosime vakar dienos testus. Prašau sulenkti pirštus.
  - Na, sulenkiau.
  - Ištieskite.
  - Aha.
  - Gal dabar jau galite iškelti rankas prieš akis?
Ant kaktos gulinčiajam pasirodė prakaito lašeliai. Akys pašokinėjo į visas puses, kairės rankos pirštai šiek tiek padrebėjo.
  - Ne, vis dar skauda.
  - O jei labai pasistengtumėte?
  - Ne, tikrai labai diegia. Gal koks kaulas įskilęs? - Aha, arba „nuskilęs“, švelniai tariant.
  - Na ką gi, tikėkimės, ryt jau būsite pasitaisęs. Kaulas neįskilęs, nebijokite.
Kęstas pratylėjo visą vizitą. Įdomu, kas bus toliau?
  - Ko ta psichologė iš manęs nori su pirštų lenkimais?
  - O jūs kokio keisto jausmo nejaučiate lenkdamas juos?
  - Ne, o ką?
  - Nieko, šiaip įdomu, gal tada išsiaiškintume, ko ji siekia.
  Kęstas negalėjo pasakyti tiesos. Jam pačiam nemalonu buvo pažiūrėti į sužalotas galūnes, tad tokie sutrikimai neatrodė labai jau keisti.
  Valandinė laikrodžio rodyklė pagaliau užėmė poziciją ant skaičiaus 14 – pietūs. Senutė su vežimėliu įvažiavo į palatą ir jau antrą kartą porciją davė tik palatos draugui. Tikriausiai senatvė, neprimato, o gal ir neprigirdi. Visgi po avarijos Kęstas dar jautėsi prastai ir nelabai norėjo valgyti, tad pasitenkino keliais likusiais kąsniais po palatos draugo.

  Pagaliau bus galima tiesiog pasakyti ligoniui tiesą ir tada iškentus neigimus ir supratimo ašaras baigti šį reikalą. Psichologei Aurelijai tai jau buvo ne pirmas ir tikrai ne paskutinis kartas. Vėl kažką murmėjo prieš įeinant, kas per žmogus.
  - Labas rytas. Galbūt, kol manęs nebuvo, bandėte iškelti rankas? Ar vis dar skauda?
  - Nebandžiau, nenoriu rizikuoti. Ir taip vis dar viską maudžia.
  - Na, nieko, pasitaiko. Dabar norėčiau, kad atsisėstumėte.
Atsisėdo visai nejudindamas rankų, nugarą prie lovos atlošo pristūmė koja stumdamasis atgal. Galvą atrėmė į sieną ir žiūrėjo visai tiesiai, retkarčiais mesteldamas žvilgsnį į Aureliją.
  - Noriu, kad dabar žiūrėtumėte man į akis. Man į akis. Prašau, tai labai svarbu. Gerai.
  - Kas dabar?
  - Ar gerai atsimenate, kaip čia patekote?
  - Taip, po avarijos.
  - O ar atsimenate, kokius sužeidimus patyrėte?
  - Kiek pamenu ir kiek jaučiu, menki sumušimai.
  - Dar kartą pagalvokite.
  - Nieko naujo neišgalvosiu.
  - Tada norėčiau, kad pažiūrėtumėte sau į kojas.
Vėl ištryško prakaitas. Tikriausiai greitomis galvojo pasiteisinimą, kaip to išvengti.
  - Kaklą skauda, šiandien labai atlenkęs galvą miegojau. O kas su kojomis?
  - Pažiūrėkite.
  - Kas kojoms?!
Mintyse psichologė atsiduso. Tuoj puls į paniką.
  - Įdėmiai ir ramiai manęs paklausykite. Avarijoje jūs neatsipirkote menkais sumušimais, netekote dešinės plaštakos ir kairės blauzdos.
Ligonis tylėjo.
  - Jūs pamąstykite, o aš vėliau dar ateisiu.
  Kęstas akimis nulydėjo psichologę ir tada jau bandė taisyti situaciją.. Išvis, kas taip tiesmukai pasako? Palatos draugui dabar gyvenimas aiškiai atrodo sugriuvęs.
  - Žinai gi, ką gali šiuolaikinis mokslas.? Įsigysi įtvarą, priprasi ir bus dar geriau, nei originalas.
  - Arba įsigysiu aš tą įtvarą ir visą likusį gyvenimą vaikščiosiu kaip invalidas.
  - Baik, invalidas yra per stiprus žodis.
  - Ir vien dėl to, kad kažkoks nevykėlis mane numušė... JIS dėl visko kaltas ir TIK JIS!
  Palatos draugas apsiverkė ir pirmą kartą išdrįso pažiūrėti. Kęstas dabar jau jautėsi iš dalies kaltas dėl to, kad gerai pasisekė jam. Ar bent norėjo atrodyti kaltinantis save. Kęstas iš tikrųjų bijojo net pagalvoti, kaip elgtųsi, jei jam atsitiktų tas pats.
  - Nėra ko graužtis. Žmonėms yra ir labiau nepasisekę, o dabar, žiūrėk, gyvena sau laimingi.
  - Jie ne gyvena laimingi, jie stengiasi  atrodyti laimingi.
  - Netiesa, tiesiog netiesa.
  - Ai, gerai. Užtarėjas didysis.
  Dabar jau Kęsto kaimynas kaip reikiant įsiverkė, pradėjo šūkauti. Tikriausiai paguodos žodžaia  tokiose akivaizdžiai tragiškose situacijose tiesiog neveikia. Išgirdę šurmulį įėjo gydytojas su sesele. Ši vėl atnešė tabletę, tik šįkart turbūt jau stipresnę, nes, nors ir nenoromis ją išgėręs, palatos kaimynas užmigo iškart.

  - Kęstai? Ar jau prabudote?
  Lėtai pramerkęs akis iš pradžių nelabai suprato, kas vyksta. Priešais sėdėjo psichologė. Aurelija tikėjosi, kad vakar dienos tablečių daugiau duoti nereikės, bet tam reikėjo priversti pacientą visiškai suvokti situaciją.
  Kęstas apsižvalgė. Kaimyną naktį tikriausiai kažkur išvežė ir jo lovą perstūmė prie lango, turbūt tam, kad būtų patogiau įvežti naujus ligonius.
  - Norėčiau vėl atlikti kelis testus.
  - Kaip vėl?
Aurelija to ir bijojo. Nelaimės neigimas buvo gerokai stipresnis, nei ji manė.
  - Atsiprašau, suklydau. Žinote, daug pacientų per dieną. Ar galite sulenkti dešinės rankos pirštus? - Kęstas sumišo. O kodėl gi negalėtų?
Žinoma.
  - O dabar atlenkite.
  - Kodėl man reikia taip daryti? Čia profilaktiškai liepiama padaryti visiems, ar ką?
  - Kam dar buvo taip daryta?
  - Vakar ir užvakar čia gulėjo vyras, numušęs mane į griovį.
  - Kęstai, noriu, kad gerai manęs paklausytumėte. Čia daugiau nieko nebuvo. Jei to nesuvoksite, vaistų poveikiui pasibaigus vėl grįšite į savo fantazijas, o tada užtruksite čia ilgam, jus pripažins psichiškai nesveiku. Ar mane supratote?
  - Taip. Dabar noriu ramybės.
  Gydytoja liepė išgerti dar vieną tokią tabletę ir išėjo. Kęstas apčiupinėjo vietas, kurių neturėjo būti. Viskas ten buvo. Pažiūrėjus, nors nebuvo tikras, ar tikrai pažiūrėjo, viskas irgi buvo vietoje. Kęsto pasirinkimas buvo aiškus, gyventi, kaip seniau gyveno, su tyliu, nieko nekeičiančiu supratimu. Išspjovė po liežuviu laikytą tabletę ir ryte, nenorėdamas varginti po avarijos skaudančių kojų, vėžimėliu nuvažiavo aplankyti buvusio palatos draugo.